„Godos Piktytės Maša – kenčiančios nuo beviltiško gyvenimo rusų liaudies madonos ikona. Jos cypimas („Nina-Nina-Nina“) skamba kaip jos gailesčio ir pasipiktinimo (kodėl ji, ne aš?) rauda-čiastuška, kurią po dvejų metų pakeis jau iš cinizmo dėl nepasisekusio gyvenimo gimusios čiastuškos („Govorila baba diedu“), traukiamos su Polina ir kambarine.“

„...nepaneigsi, kad Kauno dramos teatre buvo sukurtas įspūdingas reginys ir aktoriai buvo priversti surasti naujų akcentų (tai ypač pasakytina apie Nijolę Narmonaitienę, Aušrą Keliuotytę, Godą Piktytę). Jiems teko atsisakyti ir įprasto psichologinio realizmo, o kurti atsiribojantį, net kiek parodinį, pasivaikščiojimo po podiumą stiliaus polifoninį vyksmą, kurį organizuoja stebinanti apskaičiavimais Giedriaus Puskunigio muzika. Nuo gražaus, kiek banalaus Kauno „Orbitos“ laikų valso perauganti į taip jo pamėgtus neobarokinius tonus.“

„Nušauta žuvėdra ant podiumo“, Vaidas Jauniškis
„Santaka“, Kauno diena, 2001 m. birželio 16 d., 13 psl.

„Nietzche, nagrinėdamas meno poveikį, estetinius fenomenus yra pavadinęs „metafizinio džiaugsmo objektais“. Ši sąvoka nejučia atėjo į galvą, žiūrint naująjį Jono Vaitkaus spektaklį – Antono Čechovo „Žuvėdra“. Tiksliau – besižavint nepasakomu paviršiaus žėrėjimu. Tačiau pamažu tas žaižaruojantis paviršius ima pleišėti, trūkinėti ir atsiveria kiaurymės, į kurių gilumą baisu pažvelgti. Grožio ir demoniškumo misterija.
Kai po kažkokius burtus paskleidusių paslaptingų personažų pasirodymo atsiveria uždanga, vos susilaikai neaiktelėjęs: oras raibuliuoja, švelniai liejasi spalvos ir muzika, keistai juda keistai atrodančios būtybės. Visai kaip senosiose Kretos freskose. Ir staiga – Mašos (Goda Piktytė) balsas: „Aš gedžiu savo gyvenimo. Aš nelaiminga.“ Bet išsyk nepavyksta psichologizmu sugriauti nepaprasto grožio iliuzijos, nes galbūt tai tik sapnas, kurį sapnuoja avanscenos centre sėdįs Treplevas (Ričardas Vitkaitis). Tačiau netrukus ima ryškėti čechoviškos istorijos, atpažįsti čechoviškus personažus ir jų santykių sudėtingumą.“

„Prasidėjus antrajai spektaklio daliai, jau daug pasikeitę. Nors sutvaska dar daugiau spalvų, atsiranda daugiau kasdieniškesnio, buitiškesnio šurmulio, bet jauti įvykus kažką neatitaisoma.“

„...matant švytinčią, bet grubią Piktytės Mašą, vikriai bešeimininkaujančią apie žuvėdras kliedinčio Kostios Treplevo namuose, net sunku patikėti, kad tai ta pati moteris, kadais gedėjusi savo gyvenimo ir įtikinėjusi, kad „tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį“ kartų lengviau elgetauti, nei gyventi be meilės. Jos intonacijose neliko nė menkiausio to veriančio, beviltiško „Nina, Nina, Nina“... Maša nebeprašo nei užuojautos, nei pagalbos. Nebegirdi ji ir Treplevo skausmo.

„Apie pragaištingą grožį“, Ramunė Balevičiūtė

„Apsigaubusi chrestomatine raudotojos skarele sriūbauja Godos Piktytės Maša, o jos lūpos pamėlusios nuo pasaulinės kančios, kuri nėra ironizuojama, tačiau aktorė ją paverčia chronišku mazochizmu ir pasaulio ignoravimu. Pirmajame veiksme skaisčiai raudoni nuo verskmo jos paakiai, antrajame – vokai, nes ji jau šeimininkauja Treplevo kabinete.“

„Šūvis „Žuvėdroje“ tolygus tuščiam šoviniui, kuriais ir paremta spektaklio idėja. Jis pasigirsta tris kartus ir nė karto nesulaukia jokios veikiančiųjų reakcijos, išskyrus refleksinį krūptelėjimą. Tylos pauzė Vaitkaus spektaklyje transformuojama į tylą, gimstančią akivaizdaus abejingumo akivaizdoje. Ko gero, tai ir yra „Žuvėdros“ erdvė tarp žodžių ir jų prasmių, kurios vientisumas ir paveikumas lengvai sutrikdomas išeinant iš savo vaidmens rėmų. O taip atsitinka, kai aktoriai neįstengia atsisakyti „čekchoviško“ mąstymo ir manieros arba išlaikyti distanciją tarp ironijos ir konceptualios interpretacijos. Vis prasiveržiančios buitinės, pernelyg verskmingos ar „motyvuotos“ intonacijos, užsižaidimai nuoga forma arba pasitenkinimas matant save joje...“

„Šis savotiškas narciziškumas ardo ir rėksmingą, tačiau iš esmės kamerinę spektaklio erdvę – jos kamerinis potencialas ypač išryškėja spektaklį vaidinant Kauno dramos teatro scenoje. Ko gero, tiksliausiai įkūnija režisieriaus viziją Godos Piktytės Maša. Nenusižvengdama psichologijai aktorė atranda vaidmens spalvą (Mašos atveju – tai aklas savęs gailėjimasis) ir utriruoja ją, o tada atsiranda ir judesiai, eisena, balso moduliavimas, kalbos maniera, organiška neartikuliuota rauda „ninaninanina“.

„(Ne)kaltumo prezumpcija Čechovui“, Indrė Daunytė
„Kultūros barai“, 2001 8/9, 26-28 psl.