„Pradėjusi savęs ir savo aplinkos „valymo ekzekuciją“, Gešė nejučia tampa savotišku likimo įranki, skinančiu kelią moters, apskritai žmogaus, laisvei nuo kankinančių minčių, svetimų žmonių, nuo tokio gyvenimo.“

„Mirtis yra reali, pozityvi. Reikia suprasti, įsisąmoninti, kad tik ji ir yra tikras gyvenimas. Ruletė sukasi, ir niekas neišvengs jam skirtos kulkos. Ar puodelio kavos. Kaip sunkiai mes artėjame vieni prie kitų, su kokiu skausmu – kaip gaila, kad žmogus auga daug ko apie save nežinodamas. „Netikiu Divu, netikiu skausmu, tikiu tik savo jausmais, savo pojūčiais“, – sako Kerelis iš paskutinio Fassbinderio filmo.“

„Viktoras Šinkariukas jau ne pirmą kartą renkasi kitokią buvimo scenoje manierą, kitokią, nei įprasta matyti teatre, vaidybą, grindžiamą psichinių būsenų kontrastais: nuo ramybės pasitenkinimo iki vidinės įtampos, aistros arba neapykantos, nuo pasitikėjimo, vilties iki beviltiškumo. Būtent taip, beveik nepastebimai artėdama prie stoiškos būsenos, vidinės ramybės ir pasitikėjimo savimi, keičiasi Gešė. Ji bręsta, darosi pajėgi atsakyti už savo poelgius, gyvenimą ir likimą. Likimą, kurio link ėjo nuolankiai ir nesipriešindama, žadindama ir vėl gesindama savy motiniškus ir moteriškus pradus. Ir nors baltas, atrodytų, be ryškesnių bruožų, Gešės veidas lieka sustingęs visą spektaklį, būsenas išreiškia nepaprastai tikslūs aktorės ir režisieriaus rasti judesiai, gestai, intonacijos.“

„Tarp Dievo delnų“, Rasa Vasinauskaitė
7 meno dienos, 2000 m. balandžio 7 d., 4 psl.

„Dviejų dalių tragiška drama apie Gešę Gotfryd, kuri užnuodyta kava vaišino visus, kas neigė jos asmeninę laisvę, parašyta žymaus vokiečių kino režisieriaus ir scenaristo Rainerio Wernerio Fassbinderio (1946-1982).“

„V. Šinkariukas visada renkasi šiuolaikišką, minios instinktams oponuojančią literatūrą.“

„Laisvės Brėmene“ premjera patvirtina, kad V. Šinkariuko kūrybos tema nekinta. Asmenybės laisvės byla tęsiasi.“

„Asmenybės vaidmuo atiduotas moteriškos lyties žmogui. Vien dėl to „Laisvės Brėmene“ režisierius, kaip ir pjesės autorius, galėtų ramiai gurkšnoti kavą.“

„Grafiškai tiksli šviesų partitūra tampa patikimais spektaklio pečiais.“

„Scenomis, kaip kino epizodais, sudaužyta mažažodė pjesė vaidinama atvirai į veiksmą įsikišant scenografijos detales keičiantiems butaforams.“

„Be patirties užsivertusi primadonų pečius galinčią sulaužyti Gešės naštą, vaidmens stiprybės ir silpnumo akimirkomis aktorė atvėrė visiškai autentišką moteriškos lyties žmogaus galybę ir tragizmą.“

„Jeigu aktorių komandoje nebūtų iš jaunųjų nepatyrimo ar vyresniųjų sceninių štampų kylančių silpnybių. „Laisvė Brėmene“ galėtų įskelti šiuolaikinio teatro lubas.

V. Šinkariukas pats kaltas, kad buldozerių trikdžiams atsparioje televizijos serialų epochoje užsimojo kurti subtilios partitūros spektaklį, kuriam aritmiją sukelia bet koks netalentingai praskridęs uodas. Tačiau tai – pagarbos verta režisieriaus kaltė.“

„Gešė sukilo ne tik prieš lytį, ne tik prieš moters vidinės laisvės okupaciją, bet ir prieš reiškinį – amžinai vergišką niekinamo ir su tuo susitaikančio žmogaus sąmonę.

Nelyginant Eugene'o O'Neillo Lavinija, Gešė užsimojo naikinti pasaulį, gimusį iš vergvaldžių ar vergų sėklos. Net jeigu to pasaulio dalis yra jos vaikai. Neišskirdama ir pačios savęs, kurioje blogis susimaišė su gėriu, pavargus mirtimi vaduoti kitus „nuo gyvenimo, kurį jie gyvena“.
Skirtingai nuo ramaus Gešės finalinio pareiškimo pjesėje „Dabar aš mirsiu“, spektaklyje G. Piktytės herojė šią frazę lyg durklą smeigia į tuščią erdvę ir su šuolininkės į aukštį įniršiu įsibėgėjusi pakimba suptis ant virvės. Kaip pakaruoklis ir kaip burė. Plaukų ir suknelės geltonis plakasi iš aukštybių krintančios šviesos šuore. Gešės skrydis į savo mirtį kaip į išlaisvėjimą yra romantiškas, pakylėtas, oponuojantis viso spektaklio niūriam, kartais pernelyg sunkaus ritmo dramos žanrui.

„Laisvės Brėmene“ idėjinės intencijos, atsirėmusios į Elektros ar Lavinijos, Antigonės, Medėjos, Fedros bei didžiųjų dramaturgijos vyrų asmenybių patirtį, peržvengia primityvios feminizmo idejos ribą. Jei to nebūtų, R. W. Fassbinderio palikimas bei V. Šinkariuko spektaklio komandos triūsas būtų vertas kur kas mažesnės kainos.“

„Vaišinimas nuodais kaip moters laisvės būtinoji gintis“, Vida Savičiūnaitė
„Mūzų malūnas“, 2000 m. kovo 21 d., „Lietuvos Rytas“

„G. Piktytės arijos tampa ne išverktos, bet išjaustos (kiek teatre galima kalbėti apie nuoširdumą?).“

„Įdomus pats G. Piktytės buvimas scenoje...“
„...ji kalba intonacijomis, kurių mes scenoje negirdėjome ir jos mums nepabodo. Ne nuskriaustoji moteriškė, bet tai, ko režisierius, manyčiau, ir siekė: laisvė augančiame mieste. Vystosi jis, jame – ir žmonės. Miesto kultūra tvarko piliečių gyvenimus ir jų stilių.“

„V. Fasbinderio debiutas Kauno dramos scenoje pavyko. Jei reikėtų suvesti visą spektaklį į ideologinę plotmę, feministės galėtų triumfuoti, nuolankiai pasiūlydamos kiekvienam partneriui kavos. Patikėsime ir išgersime.“

„Feministas prieš“, Vaidas Jauniškis
„Santaka“, Kauno diena

„Manau, po V. Šinkariuko bandymo Fassbinderiu susidomės ir kiti režisieriai (Dieve, saugok vokietį nuo mūsiškių ambicingų ir pretenzingų statytojų!).“

„Suvaidinti „Laisvę Brėmene“ scenoje pasiutusiai sunku, ji tiesiog priešinasi aktoriaus „materialumui“ – jo plastikai, gestams, mimikai, ji priešinasi aktoriaus psichologijai, išgyvenimui, jausmams ir pojūčiams, net jo žmogikajai patirčiai.“

„Sunkiausia šiame spektaklyje, manau, didelėje scenoje debiutuojančiai G. Piktytei, atliekančiai Gešės vaidmenį. Jai, dviejų vyrų, abiejų tėvų, brolio, abiejų vaikų, draugės žudikei, išsilaikyti grynojo eksperimento laboratorijoje tiriamo objekto (greičiau – katalizatoriaus) vietoje be galo sunku. O eksperimento sąlygos reikalauja visiškai eliminuoti iš proceso visa, kas žmogiška – motinos, dukters, žmonos, sesers, draugės jausmus, skausmą, meilę. Nesvarbu, kad visą eksperimento laiką ji būna su ta pačia pankiška šukuosena, išbalintu veidu-kauke, ta pačia permatoma suknele.“

„Laisvės alėjoje – kovos dėl laisvės“, Egmontas G. Jansonas
„Bohema“, Lietuvos Žinios, 2000 m. balandžio 18 d. Nr . 91, 26 psl.

„Šįkart matome pastangas kurti spektaklį tarsi iš naujo, stengiantis atsisakyti svetimų patirčių, patikrintos ir užtikrintos manieros ar įprastinės raiškos variacijų. Režisierius griauna iliuzijas ir kuria naują moralinį (jeigu jau taip reikia) kodeksą.

Erdvė čia tarsi niekieno žemė – tuščia, tamsi ir gili. Jai lemta tapti ne kieno nors namais, o tik veiksmo vieta. Scenos darbininkai nuolat įneša ir išneša baldus, tad net ir jie joje atrodo svetimi. Tai erdvė be istorijos ir praeities, kaip ir joje atsidūrę žmonės. Šitaip tarsi bandoma apsaugoti Rainerio Wernerio Fassbinderio tekstą nuo bet kokio miesčioniškos dramos ar šeimyninio kriminalinio šleifo, anuliuojant laiką, net tautybę tam, kad išryškėtų prasmė. Konceptuali ne tiek spektaklio elementų jungties logika ar interpretacija, o prasmė, kuri atsiskleidžia pirmosios scenos santykiu su paskutiniąja.

Išoriškai Gešės istorija – tai nužudymų virtinė, kurios kulminacija galėtų tapti žudiko santykis su auka. Tačiau režisierius atsisako bet kokio laipsniškumo, emocinės gradacijos ar įtampos didinimo. Įvykių dėstymas čia atlieka tik antraeilę funkciją, režisierių jis domina tiek, kiek pati literatūra – kaip neišvengiamas impulsas, kuris gerame teatre paveikiausias tuomet, kai spektakliui vykstant yra užmirštamas.“

„Nelaukdami mizanscenos pabaigos netikėtai įeina darbininkai ir ramiai ruošia aikštelę kitam epizodui. Toks laiko stabdymas ir fiksavimas, kai viena po kitos einančios scenos, rodos, nesusijusios nei emociškai, nei siužetiškai, išplėšia paskiras vizualiai išraiškingas atkarpas, ir svarbu tik tai, kas egzistuoja dabar.“

„Nenormalumas Bremene egzistuoja ne kaip atvirkščiai proporcinga normos pusė, o šalia normos, kažkur jos pariby. Eidamas šiuo keliu režisierius rizikuoja, nes atstumas tarp normos ir jos užribio pernelyg nedidelis...“

„Visiškas nesusikalbėjimas kuria spektaklyje atsiribojimo ir intravertiškumo kupiną atmosferą. Nebelieka prasmės rutulioti scenas, gilintis į charakterius ar kurti iliuziją. Žiūrovų akivaizdoje keičiamos scenografijos detalės netrukdo nei tiems personažams, kurie ateina tik atlikti savo funkcijos, nei pačiai Gešei, kuri viską nešiojasi su savimi ir gali atsitūpusi kampe palaukti, kol darbininkai įneš fotelį. Nors Godos Piktytės kuriamas personažas labiausiai primena kaukę, bet yra iš visų gyviausias, nes kiti panašūs į ženklus, išreiškiančius tam tikrą gyvenimo filosofiją.“

„Mirties spalva Bremene ne juoda ar balta, o mėlyna. Po jos seka gelsva, kurią tarsi sugeria Gešės plaukai. Šios spalvos išreiškia jos pasaulį, kuriame nėra gailesčio, nes nėra kaltės. Iš tiesų, žiūrint spektaklį, kuriame žudoma vos ne kas dešimt minučių, net į galvą neateina joks „moralinis aspektas“. Visas spektaklio vizualinis ir garsinis fonas, intonacijos, žodžių, prasmes ir atmosferos kontrastai, rodos, pajungti atskleisti ne „kodėl“, o apskritai niveliuoti tokius klausimus, paversti juos makabriškais ir nejaukiai skambančiais ir taip nejaukioje erdvėje.

Gešė Miltenberger-Gotfryd, mergautine pavarde Tim, savotiška jaunesnioji Hedos Gabler sesuo, nesistengia savęs pristatyti ir atskleisti, todėl lieka šiek tiek nepažini, taip pat ir režisieriui. Godos Piktytės vaidmuo nuo pirmosios scenos, kuomet vyras kaip savo daiktą rodo draugams nuogą Gešės užpakalį, iki finalo – supimosi ant virvės virš mirtinai tuščios erdvės – lyg ir nepatiria jokios evoliucijos. Aktorės vaidybos metodą galima būtų apibūdinti kaip savotišką intravertišką ekspresiją. Blyškiai nugrimuotas veidas, kuriame tamsiais šešėliais paršykintos tik akys, į visas puses styrantys plaukai – argi ne fatališkos moters atpažinimo – ženklai? Tačiau Goda Piktytė neskuba įrodinėti Gešės fatališkumo, nors ir priverčia jį pajusti vaikščiodama tiesiai lyg kareivis, įsmeigusi žvilgsnį į priekį arba nedrebančia ranka pasiūlydama kavos. Gešė žino paslaptį, ir tai jos stiprybė. Ji žino, kas gyvenime svarbiausia ir del ko kainos neverta derėtis. Tą žinojimą ji laiko savyje, neatskleisdama jo net mylimam žmogui. Kai Gotfrydas sako: „Aš myliu tave“, ji staigiu rankos mostu neleidžia jam priartėti. Jai nereikia banalių įrodymų, drėgnų žvilgsnių ar aistringų pozų. Ir nors Gešės veidas neretai primena marmurą, tai gyvas marmuras, kuriam jausmai – pernelyg trumpalaikė materija. Galinti būti vienodai intensyviai abejinga ir aistringa, Goda Piktytė neleidžia sentimentalumui subjauroti jos susikurto kaukę primenančio veido, todėl ekspresyvumo siekia ne tiek veido išraiška, kiek kūno plastika ir balsu. Ji klausosi Gotfrydo dėstomo „normalaus gyvenimo plano“ sėdėdama tiesiai, įsitempusi, visa jos poza alsuoja baime. Gešės reakcija tarsi be adresato, ji nėra nukreipta į vyrą ir joje nėra moteriškame sielvarte ir isterijoje neretai slypinčios gudrybės. Ji nesistengia būti graži: kūnas dreba lyg nuo konvulsijų, rankų judesiai deformuojasi, balsas lūžta, rėkdama ji spjaudosi ir trypia kojomis, lyg voverė sukasi ratu. Po akimirkos ji gali tyliai ištarti: „Niekšas“, po kitos – visai sustingsti, supratusi, ką turės padaryti. Prieš ir po vaikų nužudymo Gešės veidas lieka toks pat blyškus ir nepermatomas...“

„Režisierius subtiliai atsisako demonstruoti tai, ką Gešė jaučia, bet jam pavyksta parodyti, kas jai atsitinka. Lakoniškumas, tikslumas bei paprastumas, kai kuriose scenose vis dėlto sukuriantis antrinės realybės pojūtį leidžia spėti, kad toks turėtų būti visas spektaklis, ir padeda suvokti jo logiką.“

„...Gešės veiksmai spektaklyje ne kaip psichologinės būsenos, o greičiau kaip religinis ritualas. Gešė išpažįsta vienintelę – laisvės – religiją, teisę į savo gyvenimą ir laimę. Jos veiksmai gali būti laikomi fanatiko, aklai siekiančio tikslo, aktais. Tai individualistinė religija, formuojanti tiesas ir nustatanti kainą. Procesas, į kurį kištis neįmanoma.“

„Savaip tobulas yra Viktoro Šinkariuko „Laisvės Bremene“ netobulumas. Nes jame nėra žmogaus, žinančio viską apie Gešę Miltenberger-Gotfryd, mergautine pavarde Tim, bei apie formą pasaulio, kuriame ji gyvena, žudo ir myli, kuriame beveik nėra daiktų, prijaukinančių ir susaistančių žmones buitiniais ryšiais, ir kuriame yra tik viena vertikalė – virvė. Tai bandymas mąstyti kitaip ir tiksliai materializuotos įžvalgos, padedančios suvokti ir sekti mintį. Mintį, kuri įtikina, nes pagaliau darosi nebeįmanoma įsivaizduoti Godos Piktytės Gešės, sėdinčios kaltinamųjų suole. Toks teismas – ne jos ir ne jai.

Finalinėje scenoje Gešė ant virvės praskrieja virš moralės, virš savo laimės, kuri dabar užleidžia vietą laisvei kaip aukščiausiai vertybei, net virš bandančios būti griežta ir neemocionalia režisieriaus rankos, tarsi pasitraukusios į šalį jos triumfo akimirką.“

„Normos pariby“, Indrė Daunytė
„Kultūros barai“, 2000 6, 23-25 psl.