Mano pažintis su Kauno dramos teatro aktore Goda Piktyte nenuosekli, punktyriška - kada kokį gastrolinį spektaklį ištaikai pamatyti. Iškart ir tvirtai ją įsidėmėjau po nepamirštamos Gintaro Varno "Tolimos Šalies“. Paskui buvo to paties režisieriaus "Donja Rosita, arba Gėlių kalba“.

Po atvirais nervais suvaidintos tylios dramos - įžūliai triukšminga kvatoklė panelė Ajola. Romantiškai nostalgišką "gėlių kalbos" nuotaiką ji perveria lyg žaižaruojantis saulės spindulys, o žiūrovas stebisi: tai auksinio jaunimėlio jau būta ir Garcia Lorcos laikais?..

- Goda, regis, Jūs neturite amplua. Kiek kartų Jus mačiau scenoje, tiek kartų nustebinote. Kad ir praėjusį sezoną bai­gusiame spektaklyje "Pietūs su Liudviku".

- „Neturėti amplua“ reiškia per daug nepasitikėti savo aktorine pa­tirtimi, kiekvieną vaidmenį kurti
lyg ir tuščioje vietoje. Čia svarbūs trys dalykai: gera medžiaga, operos režisierius ir geri partneriai.

- "Liudvi­ke" tokius turėjote: Daivą Stubraitę, Sigitą Šidlauską.

- Su Sigitu tą Thomo Bernhardo pjesę teatrui ir pasiūlėme. Se­niai ją buvau skaičiusi ir vyliausi, kad kada nors...

- Vaidinote Liudviko jaunėlę seserį aktorę, kalbančią apie te­atrą, vaidmenis. Taigi Jums nieko naujo - tarsi žiūrėti į veidrodį.

- "Pietūs su Liudviku" labai kietas riešutėlis, sudėtingas, inte­lektualus, prisodrintas nelengvai perkandamų poteksčių, kurios atsiskleidžia laipsniškai, kaip ir patys charakteriai - psichikos liga ser­gančio brolio ir dviejų jo seserų. Pjesė biografinė, autorius joje pa­vaizdavo auksinio Vienos laikotar­pio filosofą Ludwigą Wittgensteiną ir jo šeimą. Buvome pasikvietę kaunietį filosofą, supažindinusį mus su anų laikų Vienos kultūriniu, intelektualiniu gyvenimu. Netgi konsultavomės su psichiatre, kuri padėjo perprasti personažų charak­terius. Vyresnėlė sesuo, pedantiš­ka, tvarkinga, savo ritualiniu bruz­desiu slepianti įtarumą, nepasitikėjimą savimi. Mano vaidinama jaunėlė - uždara, padidėjusio jau­trumo, linkusi į ekscentriškumą, isteriją. Jos portretą yra nutapęs žymiausias austrų secesijos daili­ninkas Gustavas Klimtas. Vienoje esu mačiusi ne tik tą paveikslą, bet buvau ir Jozefštadto teatre, kuria­me vaidino seserys.

- Regis, visus tris sieja ne visai broliški jausmai, už jų šmėžuoja dar viena ano laiko Vienos įžymybė - Sigmundas Freudas. Ar teko dar kada leistis į tokius jausmų labirintus?

- Ir visai neseniai. Fassbinderio pjesėje "Karčios Petros fon Kant ašaros" vaidinu pagrindinės herojės tarnaitę Marlenę, neištariančią nė žodžio, nors visą laiką scenoje, pasišalina tik minutėlei – atnešti kavos, apelsinų sulčių. Įsitikinau, kaip žiauriai sunku tylėti. Noriu pa­sakyti, kaip sunku kurti vaidmenį neištariant nė žodžio. Mano herojė kenčia mylėdama savo šeimininką, kuris myli... kitą moterį. Tačiau tai nėra spektaklis apie homoseksua­lumą. Veikiau apie meilę, pavydo kančias, jausmų alkį.

Įdomu, kad mano debiutas Kau­no dramos teatre prieš 10 metų buvo irgi Fassbinderio pjesėje -"Laisvė Bremene". Toks džiaugs­mas vaidinti vienoje scenoje su Al­gimantu Masiuliu, Vilija Grigaityte, Petru Venslovu. Už Gešės Godfrid vaidmenį sulaukiau net nominaci­jos Kristoforui.

- Regis, ta pačia nominacija pažymėtas ir antrasis vaidmuo Kauno scenoje - Maša Jono Vaitkaus "Žuvėdroje"...

- Tos Mašos labiau norėjau nei Ninos. Vadinau ją švelniai Mašenka, mylėjau už jos nelaimingą, tylią meilę.

- Įžymūs dramaturgai, garsios pjesės, geidžiami vaidme­nys ir staiga - Agathos Christie "Dešimt indėniukų"...

- Tai buvo azartiškas žaidimas su puikia aktorių komanda, kur rei­kėjo išlaikyti įtampą, kurti grėsmingai artėjančios atomazgos atmosferą.

Spektakliui ypatingo retro ža­vesio suteikė elegantiški Juozo Statkevičiaus kostiumai. Kiekvie­no naujo personažo žiūrovai lankė lyg manekeno ant podiumo. Popu­liarų detektyvą (ir kaip visi detektyvai - trečią dieną jau tvirtai už­mirštą) žiūrėjai lyg intriguojančią šaradą. Aktoriams užteko ironijos, žaismingumo, stiliaus jausmo.

Detektyvo elementų buvo ir "Laisvėje Bremene". Mano herojė turėjo keletą vaikų, keletą vyrų, kuriuos visus išnuodijo... kava. Kai eilinį kartą ji pasiūlo: "Gal, broleli, norėtum kavos?", žiūrovai pra­pliumpa juoku...

- Ar pabaigoje galėtume apie asmeninį gyvenimą?

- Ne. Dėl savo atviravimo ne kartą ir skaudžiai gailėjausi. Jau įsi­tikinau, kad net saikingi, nekalti prisipažinimai juodu ant balto virs­ta lėkštomis banalybėmis, įgyja ne­pageidautinų spalvų. Kažkas iš kla­sikų yra pasakęs, kad negalima da­lytis intymiausiais išgyvenimais nepadarius žalos sau. Šitos maksi­mos niekada neužmirštu.

Audronė Jablonskienė
Respublika, 2007 07 17