22-ajam sezonui besirengiančiame Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vyksta intensyvus kūrybinis darbas: repetuojamos net trys premjeros, ruošiamasi tarptautinėms gastrolėms ir išvykoms po Lietuvą.

Nuo šio sezono Mažojo teatro meno vadovu likęs režisierius Rimas Tuminas įkvėpimo apimtas repetuoja Mariaus Ivaškevičiaus pjesės “Mistras” tęsinį, kurį žiūrovai išvys rugsėjo 29 ir 30 dienomis. Pirmosios spektaklio dalies premjera publikai buvo parodyta šių metų kovą.

Pjesės, kurioje veikia realios istorinės asmenybės, autorius Marius Ivaškevičius sako: “Iki šiol vengdavau nuorodos: “Paremta tikrais įvykiais.” Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti žiūrovą: “Taip buvo.” Kai kurių detalių ir įvykių net teko atsisakyti, nes jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka - realybė pranoksta fantaziją. Tuomet jau autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti.”

“Sezono esmė - tapti asmenybėmis, apie asmenybes kalbėti, ir asmenybės turi kalbėti”, - pristatydamas naują sezoną kalbėjo režisierius R.Tuminas. Šį siekį rodo ne tik epinio užmojo “Mistras”, bet ir visiškai kitokios formos ir teatrinės kalbos kūrinys, kurio premjera vyks rugsėjo 18 dieną. Tai virtuoziškas aktorių Arvydo Dapšio ir Godos Piktytės duetas Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje “Atsitiktinis žmogus” pagal subtiliosios prancūzų dramaturgės Jasminos Reza pjesę. “Atsitiktinis žmogus” su rafinuota ironija kalba apie gyvenimo džiaugsmą, neviltį ir trapumą, apie artumo paieškas.

"Nauji Vilniaus mažojo teatro metai žada ne vieną premjerą"
2010 rugsėjo mėn. 08 d. 15:00:30, http://www.respublika.lt/

Lietuvos rusų dramos teatro ir VšĮ „Mens publica“ spektaklis „Atsitiktinis žmogus“ tapo Panevėžio VI-ojo kamerinių spektaklių festivalio laureatu. Šią savaitę Vilniuje spektaklio kūrėjams režisieriui Jonui Vaitkui, aktoriams Godai Piktytei bei Arvydui Dapšiui buvo įteiktas didysis pereinmasis prizas. 
Festivalį organizuoja Panevėžioteatras „Menas“. Šiemet jame buvo pristatyta 13 įvairių Lietuvos teatrų spektaklių: teatro trupai „Gliukai“  su G. Grajausko  „A gu gu“ (rež. B. Šarka),  Nacionalinis dramos teatras  -  A. Aishly „Gaidukas“( rež. J. Smoriginas), VšĮ „Cezario grupė“ C. Graužinis „Drąsi šalis“, (rež. C. Graužinis), Teatro laboratorija „Atviras ratas“ J. Tertelio „Sudie, idiotai“, (rež. A. Giniotis), J. Miltinio dramos teatras A. Tolstojaus „Kreicerio sonata“, (rež. S. Varnas), Keistuolių teatrassu spektakliu pagal A. Kaniavos ir V. Žitkaus pjesę „Pinokio kronikos“, (rež. A. Kaniava), Kauno kamerinisteatras M.Walczak  „Pirmasis kartas“, (rež. S. Rubinovas), Šiaulių dramos teatras Pagal F. Kafkos „Kova“, (rež. P. Ignatavičius), Klaipėdos universiteto Režisūros katedra „Gerasis žmogus iš Sezuano“, (rež. D. Meškauskas, R. Šaltenytė), Kauno valstybinis dramosteatras D. Lipskerov „Jelena ir šturmanas“, (rež. S. Paciukas), Menų spaustuvė, „Poliklinika“, (rež. A. Jankevičius), Rusų dramos teatras ir VšĮ  „Mens Publica“ Y. Reza „Atsitiktinis žmogus“, (rež. J. Vaitkus). Balandžio 22 d. tradiciškai festivalį uždarė Panevėžio teatras„Menas“ su spektakliu B. Sruoga „Dobilėlis penkialapis“, rež. V. Kaniušonis.

Spektaklius žiūrėjo ir vertino komisija, kurios nariais buvo Panevėžio J. Miltinio teatro vadovas Rimantas Teresas, rašytoja, žurnalistė Liuda Jonušienė,  agentūros „Viešųjų ryšių idėjos“ vadovas Vytautas Tavoras,  Panevėžio Bendruomenių rūmų direktorius Gvidas Vilys ir  žurnalistė Rasa Šošič.
Spektaklis “Atsitiktinis žmogus” festivalio laureatu buvo išrinktas vienbalsiai. Nugalėtojo diplomas, atminimo prizas bei didysis pereinamasis prizas – autorinis Marijos Vaičiulytės kūrinys iš stiklo ir metalo - Lietuvos rusų dramos teatro atstovams atiteko iš Panevėžio teatro „Menas“ direktoriaus Kęstučio Vaičiulio rankų. Pernai geriausiu festivalio spektakliu buvo pripažintas šio teatro spektaklis „Equus“ (rež. R. Morkūnas).

Kitąmet Teatras “Mens publica” prizą perduos VII-ojo kamerinių spektaklių festivalio nugalėtojui.

Atsitiktinis žmogus - kamerinių spektaklių festivalio laureatas
www.vtv.lt, 2010 balandžio 30

Eiti į teatro „Mens Publika" spektaklį nebuvo didelio noro, nes kiekvieną vakarą Vilniuje vyksta maži ir dideli spektakliai, kurių fiziškai peržiūrėti neįmanoma. Vis daugiau steigiasi įvairaus pobūdžio ir įvairaus profesionalumo po teatro kauke besislepiančių bendrijų. Šį kartą pavojus, aišku, buvo mažesnis - viliojo visos menininkų pavardės, tačiau tai nereiškia, kad rizika dėl to buvo mažesnė. Prasidėjus spektakliui, tapo aišku, kodėl du ryškūs aktoriai - Goda Piktytė ir ypatingo ryškumo Arvydas Dapšys - atsikraustė į Rusų dramą. Tai gerai apskaičiuota „kelionė" prisiviliojant gerą režisierių. Aktoriai šiais laikais ieško ne tik autorių, bet ir režisierių. Jų, kaip žinia, labai trūksta, todėl patys aktoriai atėjo pas Joną Vaitkų, nusprendė dirbti ten, kur režisieriui patogu, o ne ten, kur gal būtų sąlygos palankesnės. Nežinia, kiek ir kaip buvo repetuota, tačiau žiūrovai išvydo šmaikštų kamerinį spektaklį apie dviejų skirtingai kalbančių žmonių susikalbėjimą. Tai panašu į žmonių mokėjimą gyvenime kurti meną.

Prancūzų autorės Yasminos Rezos „Atsitiktinis žmogus" (vertėja Akvilė Melkūnaitė) - tragikomedija, ir kūrėjai šį žanrą išsaugojo. Lietuvoje šis žanras nėra populiarus ne dėl jo sudėtingumo, o atvirkščiai, dėl jo subtilaus paprastumo, kurį reikia „perkąsti". Čia ir prasideda istorijos pabaiga. Paprastų dalykų mūsų scenose nedaug, nes teatras sunkiai valosi iš dūmų, kakofonijos, sceninės eklektikos. O „Atsitiktinis žmogus" pasižymi švara, minimalizmu ir ryškia koncepcija. Be to, spektaklis nei grubus, nei dirbtinis. Jis trapus ir pažeidžiamas, nes pagrindinis jo įrankis - atspalvių kalba. Vaidybos pustonių čia tiek daug, paliktos tokios galimybės jiems gausėti, kad tampa pavydu, žvelgiant į aktorių patiriamą kūrybos palaimą. Šis spektaklis, kaip retas kuris, turi nemažai galimybių varijuoti, dauginti potekstes.

Yra nemažai pavyzdžių, kada geri aktoriai spektakliuose springsta nuo sceninės netiesos. Nors „Atsitiktinis žmogus" - dar tik premjerinis spektaklis, tačiau jame netikrumo jau nelikę. Aišku, vairą laiko Arvydas Dapšys. Jo Vyras, garsus rašytojas - „dapšiškai" nenusakomas. Aktorius jame įkūnijo tiek daug įvairių žanrinių pustonių, kad negali jo personažui suteikti vienos reikšmės. Svarbiausia, Dapšys tvirtai vaidina netvirtas gyvenimiškas situacijas, ir tai sudaro visą jo vaidybos žavesį. Du žmonės susitinka traukinio vagone, ir šio susitikimo metu išaiškėja tūkstančiai įvairiausių detalių - šeimyninių, buitinių, socialinių. Svarbiausia, dramaturgė ant padėklo padeda tų personažų pasąmonės transformacijas. Dapšys, turėdamas unikalią aktorinę patirtį, tas situacijas dar labiau sustiprina, nes jis ne vaidina, ne išsako jas, o jose gyvena. Pirmiausia aktorius veikia ir tik vėliau savo veiksmą pateisina žodžiais. Tai reta teatrinė savybė, kurią žiūrovas gali šiandien regėti.

Goda Piktytė pirmiausia vaidina prancūzę, jos vaidybai taip pat būdingos iki kruopelyčių apgalvotos detalės. Jos Moteris nuo pradžios iki pabaigos savo tikrąjį grožį slepia po rafinuotų manierų šydu. Iš Paryžiaus į Frankfurtą riedančio traukinio kupė ši moteris tarytum pražysta antram gyvenimui, kuris dar taip neseniai buvo knyginis (ji papuolė į vieną kupė su savo mėgstamiausiu rašytoju). Ji skleidžiasi pamažu, tarytum tausodama save. Iš pradžių regime daugiau grafišką šio personažo piešinį, tačiau Moteris netrukus atgyja impulsais, kuriuos Piktytė išsprogdina energijos žaibais. Taip ir regi jos vaidinamos Moters tikrąjį veidą - be grimo. Jis šiltas, atviras ir jausmingas. Bet ji priversta visa tai savyje gniaužti. Slepiamus jausmus ji ryja kartu su saldumynais, kuriuos elegantiškai kramsnoja tylos zonose - tada, kai vėl imi girdėti traukinio ratų dundesį. Jeigu jos partneris tyloje yra aktyvus, tai Piktytė - nebyli. Ji tarytum už geležinės uždangos, už kurios tvyro paslaptis. Be to, aktorė „slepiasi" ir po sudėtingu grimu. Vaidindama pagyvenusią damą, ji nepabūgo savo veido išvagoti dirbtinėmis raukšlėmis, su kuriomis ne taip paprasta laisvai valdyti mimiką. Aktorei beliko reaguoti savo išraiškingomis akimis.

Tiek Dapšio Vyras, tiek Piktytės Moteris stilistiškai tiksliai charakterizuoti. O šių charakteristikų autorė - dailininkė Diana Lozoraitienė. Sukūrusi kostiumus ne vienam Mažojo teatro spektakliui, kol kas ši gabi dailininkė buvo lyg ir „nematoma", nes kiekvieną kartą ji turėjo gelbėti situacijas „iš padėties" (amžinas pinigų stygius, kai kostiumus reikia kurti kažką iš kažkur „parenkant"). Tačiau kiekvieną kartą ji jautriai įsižiūrėdavo į spektaklio erdvę, ir jos darbai tapdavo svarbiais.

„Atsitiktinis žmogus" - tam tikras Lozoraitienės debiutas, nes ji galėjo nevaržoma pademonstruoti ne tik savo fantaziją ir išmanymą, bet ir meilę pačiam teatrui. Abu aktoriai jos „sukurti" nuo galvos iki kojų. Kaip ir priklauso, rašytojas - su liemene, skarele, keistu krepšiu, kuris gali būti panaudotas drabužiams, bet rašytojai vietoj jų geriau prisikrauna įvairių popiergalių. Rašytojas toks, kokių pilna knygų mugėse. Galų gale tai žmogus, kuris kiekvienoje situacijoje nori matyti tobulesnį gyvenimą. Jis viską derina, bet pats iki galo nesusiderina. Todėl rašytojo rudų spalvų derinys, kaip ir jo sąmonė, derinti ir nesuderinti.

O Moterį Lozoraitienė „ištapė" vos ne kaip vaškinę lėlę. „Vaikščiojantis kostiumėlis". Bet kostiumėlio griežtumas Piktytę pavertė ne sekretore, o prancūziška dama. Todėl žiūrovai galėjo gerėtis kiekviena kostiumo detale - nuo sagutės iki „ridikiulio". Dėmesys sudėtingam grimui - taip pat unikalus atvejis antigriminio teatro eroje.

Spektaklis, kuris ne toks jau ir trumpas (1 val. 40 min.) ne tik neprailgsta, bet praeina vienu gaistu. Žiūrovai vienu atsikvėpimu, be jokių čiaudulių ir kosčiojimų į jį reaguoja. Norisi net tęsinio: o kaip gi bus toliau po „laimingos pabaigos" (iš kupė ji išeina jam už parankės)? Ir įdomus jų likimas ne vien dėl personažų, bet ir dėl pačių aktorių, realiai gyvenančių čia pat - sprindžio atstumu nuo žiūrovų. Kaip jiems pavyks išlaikyti šį mikroklimatą, kuris jau yra sukurtas, tuo labiau, kad Rusų dramos erdvė labai tinka scenografės Vilmos Galeckaitės-Dabkienės sprendimui. Ji, kaip ir daugelis teatrą kuriančių moterų, yra labai darbšti, o tai, ką yra sukūrusi iki „Atsitiktinio žmogaus", visada pasižymėjo preciziškumu. Šiame spektaklyje ji žiūrovus susodino vos ne sceninėje aikštelėje. Leido jiems ne tik klausytis personažų sąmonės pliūpsnių, bet ir patiems nors trumpam tapti amžinos kelionės į tikėjimo išsipildymą dalyviais. Scenovaizdis, rodos, pats paprasčiausias: kupė, langas, du suolai, staliukas. Bet atlikimo kultūra ir skonis šį spektaklį padarė stilingu ir grakščiu. Jeigu „keliautojai" siekia tobulumo, tai dailininkė savo tegul ir kamerinio formato spektakliu pademonstruoja savo profesinį tobulumą. Ką veikia režisierius šioje „antiveiksminėje" medžiagoje? Kaip surežisuojama svarstymų, minčių lavina? Kaip vidiniai pamąstymai, monologai tampa ne kakofonija, o darniu kūriniu? Jonas Vaitkus, priėmęs aktorių, dailininkių siūlymus, šį spektaklį pavertė ne vien išgirstama veikėjų minčių išklotine, bet pabandė sukurti kitą, tik žiūrovui regimą lauką: viena, ką ir kaip kalba personažai, kita - ką girdi žiūrovas. Tai ir yra šiuolaikinio meno kūrinys. Jis ne sugalvotas, o tiksliai nuvairuotas į paslėptą dialogą su žiūrovu. Tai - dialoginis teatras, nes Vaitkui žiūrovas visada rūpi. Jis nesistengia, kad žiūrovas suprastų spektaklį, jam svarbu maksimaliai apnuoginti veikėjus, kad žiūrovas juoktųsi ar liūdėtų ne iš jų tariamų žodžių, bet iš jų poteksčių. Gracingas realizmas tampa ne tik menine forma, bet autentiška psichologinio teatro išraiška. Režisieriui pavyksta neišsenkančių žodžių sraute išgirsti ir sopulingą tylą. Svarbiausia, jis myli gyvenimą, kurio tunelio gale tikrai yra šviesa. Vaitkus gerbia autorių, todėl išlošia. Ir, rodos, paprastas Yasminos Rezos tragifarsas tampa šmaikščiu ir intelektualiu kūriniu.

Daiva Šabasevičienė “Kelionė atspalviais į laimingą pabaigą”
Menų faktūra, 2010 02 07

Keli monologinės dramos pavyzdžiai.

Po truputį keičiasi mūsų teatro pavidalai. Su didžiaisiais valstybinių scenų reginiais ima konkuruoti kameriniai, vieno ar dviejų aktorių spektakliai. Galima tokius minimalistinius vaidinimus sieti su ne itin džiugia finansine teatrų ar trupių (projektų) situacija, bet įžvelgčiau čia ir kitas priežastis. Žiūrovams kameriniai spektakliai sugrąžina intymumo, tiesioginio ryšio su teatru jausmą, o menininkams - sutelktumo, atsakomybės, pagaliau individualios kūrybos skonį. Žiūrovai kviečiami iš naujo mokytis žiūrėti („skaityti") teatrą, kaip kažkada savo knygose dėstė žymioji teoretikė Anne Ubersfeld, atlikėjai - iš naujo mokytis kurti teatrą: pradedant dramaturginio teksto ir baigiant sceninės egzistencijos paieškomis. Tad kamerinių spektaklių daugėjimas reiškia, kad jie darosi reikalingi abiem pusėms. Nenorėčiau paskutinėmis savaitėmis matytų spektaklių sieti su artėjančia Teatro diena. Vasaris visad būdavo mėnuo, asocijavęsis su karštligišku premjerų žiūrėjimu, kurias teatrai suskubdavo parodyti, siūlydami potencialius apdovanojimų laureatus. Šįkart įdomesni ir vertingesni pasirodė nepriklausomai nuo jokios datos realizuoti kūrėjų sumanymai, vienaip ar kitaip susiję su aktorių, dalyvaujančių spektakliuose, pasirinkimais. Pastarieji iškart nukreipė link „monologinės" dramaturgijos, kurios formų šiandien irgi ypač gausu. Pirma - tai prancūzų dramaturgė Yasmina Reza, kurios pjesę „Atsitiktinis žmogus" (1995) Rusų dramos teatro mažojoje salėje pristatė teatras „Mens Publica" (eilės laukia Valentino Masalskio LNDT repetuojama garsioji Reza pjesė „Menas"). Reza pjesės ypač populiarios tarp aktorių: draminis veiksmas, grindžiamas monologų ir dialogų sankirtomis, savotiškų „subjektyvaus" ir „objektyvaus" požiūrių montažu, siūlo neribotas „mikrovaidybos" galimybes, gyvenimo bei kūrybos reiškinius sublimuojantys tekstai gyvi ir taiklūs, o iš pirmo žvilgsnio naudojamas „gerai padarytos pjesės" principas suveržia draminę situaciją į smagią intrigą. Tad, atrodytų, režisieriaus intervencija čia gali būti minimali, o dėmesys koncentruojamas į išvaidinamus teksto niuansus. Bet Reza tuo ir įdomi, kad jos tekstuose riba tarp atpažįstamos situacijos, veikėjų tikroviškumo ir meninės išmonės labai plona: monologai čia neatlieka pagalbinės funkcijos, o yra svarbiausias draminio pasakojimo elementas, kuris per kalbėjimo ir tylos pauzes sukuria antrinę tikrovę, ir veikėjai regisi gyvenantys dviejuose skirtinguose pasauliuose. Vienas jų - objektyvus, jį scenoje mato žiūrovai, kitas - virtualus, subjektyvus, čia garsiai mąsto veikėjai. Mąstymas tampa tikruoju dialogu, kurio taip stinga ar kuris neįmanomas tikrovėje, o jo ir objektyvios tikrovės montažas įskelia naujas, net dramatines prasmes.

„Atsitiktiniame žmoguje" traukinio iš Paryžiaus į Frankfurtą kupė Reza suveda vyrą ir moterį. Vyras - garsus rašytojas, moteris - jo romanų skaitytoja. Nebylios veikėjų kelionės metu be paliovos skamba abiejų monologai, įvedantys į jų kasdienybę ir kartu įsukantys į šio atsitiktinio susitikimo sūkurį. Moteris, vardu Marta, nepraleido nė vienos rašytojo knygos - sau pritaikė jų herojų išgyvenimus, pati pradėjo mąstyti jų mintimis, gal net elgtis kaip jie. Rašytojas, vardu Polis Parskis, atvirkščiai, su romanine tikrove neturi nieko bendra, yra paskendęs buityje ir kasdienybėje. Šią gražią metaforą, gimstančią iš amžino kūrinio ir jo „suvokėjo" susidūrimo, juolab kūrėjo ir jo kūrinio skirtybės, Reza išrutulioja kaip komišką situaciją: Martai knieti užkalbinti rašytoją, pasakyti, kad jį pažino, šis tol nekreipia į ją dėmesio, kol staiga pamato jos rankose naujausią savo romaną „Atsitiktinis žmogus". „Mens Publica" kraitėje Reza pjesė - trečias spektaklis, kuriuo į šį teatrą susibūrę Kauno dramos teatro aktoriai tęsia žiūrovų pažintį su ryškiausiais XX a. autoriais ir kūriniais. Pirmi du darbai gimė ir rodomi Kaune, naujausio kūrybinėje grupėje - vilniečiai: aktorius Arvydas Dapšys, režisierius Jonas Vaitkus, scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, kostiumų dailininkė Diana Lozoraitienė, juos subūrė kaunietė aktorė Goda Piktytė. Nepaisant skirtingų kūrėjų, spektaklis gimė, ir to, kas būdinga greitam, „atsitiktiniam projektui", jam tikrai neprikiši. Priešingai - nuo pradžios iki pabaigos išlaikoma subtili komiškumo ir melancholijos nuotaika, kuri, kaip tas įsivaizduojamas horizontas už traukinio lango, tai išskiria, tai sujungia du vienišius. Scenografė išskleidžia kupė kaip sulankstomą paveikslėlį: atsuka keleivių suolus ir įkurdina veikėjus priešais žiūrovus. Visą spektaklį jie išlieka prikaustyti prie savo „vietos", perskirti lango ir iš pradžių neįveikiamo svetimumo. Režisierius ir aktoriai tarsi eksponuoja personažus ir nuo pat šių pasirodymo sodrina jų skirtybes. Pukšintis, tuštinimusi ir maistu, nemiga ir būsimu žentu susirūpinęs Dapšio Parskis regisi persunktas „kartėlio" - jausmo, nuspalvinančio kiekvieną jo repliką, judesį ar žvilgsnį. Parskis nuolat kuičiasi, jo dėmesys klaidžioja, minčių srautas padrikas ir trūkčioja. Aktorius nešaržuoja Parskio, bet gyvos ir spalvingos jo intonacijos, pabrėžtas „kūniškumas" ir materialumas sukelia šypsnį - kūrėjai griauna didžio rašytojo įvaizdį, be skrupulų jį nužemindami ir „sužmogindami". Kitokia yra Piktytės Marta - santūri, pasitempusi, tarsi tam ją įpareigotų perskaitytos Parskio knygos; elegantiška, net manieringa ir pedantiška, vizualiai ji tikra Parskio priešybė, bet „prabilusi" būtent jam atskleidžia visas slapčiausias savo gyvenimo akimirkas, nuoskaudas ir praradimus. Čia ir susikerta povandeninės spektaklio srovės, po truputį pripildančios jį tikro sceninio veiksmo, įtraukiančio ir žiūrovus - kuo ryškesnes veikėjų skirtybes jie mato, tuo labiau yra intriguojami abiejų traukos. Kažkurią akimirką Marta nebeiškenčia ir ryžtasi atkreipti į save dėmesį, o Parskis, susidomėjęs, kodėl ši įdomių bruožų moteris traukinyje nieko neskaito, pagaliau pamato savo knygos viršelį. Kai abiejų mintys įgyja konkrečius tikslus ir objektą, keičiasi spektaklio intonacija - prasideda flirto ir domesio etapas, vaidyba įgyja grakštaus žaismingumo: Martai tenka nemažai pavargti ieškant geriausios pozos su atversta knyga rankoje, kad Parskis viršelį atpažintų; Parskiui, bandant sutramdyti smalsumą, tenka apsimetinėti neprisipažįstant, kas jis yra. Sakytum, tuo pačiu metu abu grįžta į situacijos pradžią, tapdami tuo, kuo buvo prieš įlipdami į vagoną: Marta - supratinga ir mąsli skaitytoja, perpratusi rašytojo pasaulį, o Parskis - pasitempęs ir rimtas rašytojas; monologai virsta dialogais, rašytojas ir gerbėja susipažįsta ir susikabinę išlipa iš vagono, tik kažin, ar kada nors vienas kitą pažins taip, kaip juos ką tik pažino žiūrovai.

Abu aktoriai pasendinti, ypač į akis krinta pagilintos Martos raukšlės. Iš pirmo žvilgsnio netikėta detalė vėliau tampa savaime suprantama: Marta ir Parskis susilygina amžiumi, bet fizinės jų savybės išduoda kiekvieno aistras ir ydas. Gyvenimą skanaujantis, į kasdienybės rutiną įsisukęs rašytojas turbūt tik savo romanuose realizuoja kitokios tikrovės trauką, tuo tarpu smulkutė, net padžiūvusi Marta (kaip išraiškingai ji kremta miniatiūrinius imbiero saldainiukus!) savo pasaulį kuria iš romanų puslapių. Tikrai nesuprasi, ar jos prisiminimai yra tikri, ar tik dalis skaitytų istorijų. Be to, grimas Piktytei yra savotiška „kaukė", leidžianti aktorei išlaikyti distanciją ir apsisaugoti nuo perdėtų sentimentų. Kitaip nei Dapšiui, meistriškai išlaviruojančiam tarp rašytojo charakteristikų, Piktytei yra pavojus tapatintis su heroje, tad tik tuomet, kai ji iš tikrųjų pradeda „veikti", atsiskleidžia ir aktorės humoras, ir ironija. Antra vertus, ne Parskis, o santūrioji Piktytės Marta išplėtoja dramatišką „Atsitiktinio žmogaus" liniją - už gražaus jos kostiumėlio ir išpuoselėtos laikysenos, sukaupiančių ar prajuokinančių prisiminimų atsiveria vienatvės tuštuma ir suprantančio žmogaus laukimas. Toks jai ir yra Parskis, idealizuotas vyras, sėdintis priešais ir kaustantis jos judesius, verčiantis kontroliuoti menkiausią gestą ar žvilgsnį. Ji nežino ir neįsivaizduoja, kokios banalios, pilnos kartėlio mintys rausiasi jo galvoje. Man regis, aktorius ir režisierius kiek sutirštino Parskio spalvas, pamiršdami, kad Marta nenuleidžia nuo jo akių ir kiekvienas pernelyg buitiškas, demaskuojantis idealą Parskio judesys galėtų sugriauti jos iliuzijas. Visai kitaip su pasirinktos autorės Emos Ashley tekstu elgiasi LNDT aktorius Marius Jampolskis ir jo monologą režisavęs Jurijus Smoriginas. Sunkiai identifikuojama dramaturgė šiek tiek sumaišo kortas, tad klausantis aktoriaus gali tik spėlioti, kaip šis tekstas pateko į kūrėjų rankas, kuo intrigavo ir kodėl jis apskritai buvo inscenizuotas. Nes „Gaidukas" - tai berniuko, augusio vaikų namuose, istorija ir išpažintis, kurioje į paviršių išplaukia svarbiausi jo vyrišką savivoką suformavę įvykiai. Kiekvienas epizodas - vis kita situacija, mokanti jį, nuolat alkaną ir vienišą, elgtis su moterimis ir vyrais, stiprėti, bręsti ir rinktis tokią „poziciją", kaip kartą zoologijos sode matytas kovinis gaidukas. Kaip jis, gindamas savo teritoriją ir vištytes, gąsdindamas ir teigdamas savo galią, išsitiesia, išpučia sparnus ir visu balsu sugieda. Klausantis aktoriaus, kurio mažytė figūrėlė tik retsykiais pakyla nuo didžiulės kėdės, o blankūs sportiniai drabužėliai išduoda jį taip ir likus vaikų namų auklėtiniu, „benkartu", jauti teksto nesuvaldomumą, „žalumą", kuris vietomis sukrečia pernelyg intymiais atviravimais, vietomis erzina ištęstumu ir tuštybe. Įveikti tekstą aktoriui nėra sunku, sunkiau sudėlioti iš jo dramaturgiją ir pasakojimą paversti spektakliu. Ne iliustruoti ir taip sodrios kalbos kūno raiška, bet atrinkti ir sukomponuoti tuos minimalius aktoriaus judesius, muzikos ir šviesų intarpus, kad jie neatrodytų atsitiktiniai, atkeliavę iš visai kitos aplinkos, arba sukurti tokį žodžio ir garsų, žodžio ir judesių kontrapunktą, kuris skatintų naujai pažvelgti ir į berniuką, ir į aktorių. Kol kas labiau ryškinamos draminės ir lyrinės monologo nuotaikos, bet jos tik gramzdina į monotoniją, nes Jampolskis, regis, dar ieško tinkamos kalbėjimo intonacijos ir, vietomis tramdydamas įniršį, vietomis tapdamas jautrus ir sentimentalus, imasi žodžius iliustruoti.

Galima tik spėlioti apie režisieriaus pagalbą aktoriui. Matyti ištiestos rankos mostas - savotiškas šaukimas, prašymas, bandymas pasiekti kad ir praeitin tolstančius vaikystės šešėlius; šis mostas choreografiškas, plastiškas ir net savaip poetiškas. O štai prie kėdės prikaustyto aktoriaus sėdėjimas, kurį irgi gali priimti kaip svarbiausią spektaklio vaizdinį, ilgainiui ima varginti tiek patį Jampolskį, tiek žiūrovus. Kai potyriai įgyja „anekdoto" pavidalą, dėmesys atgyja, o kai leidžiamasi į refleksijas, matai aktoriaus ir teksto bejėgystę. Kūrėjų sumanymo negali suprasti iki pat finalinės scenos: mįslingas erdvę kirtęs siūlas, pasirodo, buvo reikalingas baltai užuolaidai, kurią Jampolskis išeidamas pagaliau užtraukia. Joje projektuojamas vaizdas rodo, kaip aktorius leidžiasi teatro koridoriais, užsuka į grimo kambarį, apsirengia ir išeina į gatvę. Ji tuščia ir tolstančios figūros ilgai nepameti iš akių, bet turbūt vos po valandėlės užtvinusi žmonėmis gatvė prisipildys tokių pat „gaidukų" - su panašiomis, galbūt net dramatiškesnėmis istorijomis, apie kurias, žvelgdamas pirmam pasitaikiusiam į veidą, nė nenumanytum. Tačiau kad Jampolskio suvaidinta „Gaiduko" istorija išties taptų visuotine ar bent jau kviestų apie ją mąstyti, aktoriui ir režisieriui dar teks nemažai padirbėti. Jei, žinoma, visas šis sumanymas nebuvo tik trumpalaikė kūrėjų užgaida. Jevgenijaus Griškoveco, praėjusį dešimtmetį tapusio kultine rusų teatro figūra, 2001 m. sukurtas tekstas ir spektaklis „Planeta", kuriame jis pirmą kartą į pagalbą pasikvietė dar ir tikrą aktorę, tuoj po premjeros susilaukė įvairių vertinimų. Filologas, įžengęs į teatrą kaip mėgėjas ir savo tarsi primityviais, bet užtat su jokia kita literatūra nesupainiojamais tekstais iškart pakylėtas į teatro olimpą, išbuvo jame tol, kol savo įvaizdžiu ir pasakojimais jungė dvi epochas. Griškovecas atėjo iš senosios, sovietinės epochos, ir jo nesumeluoto nuoširdumo lyrinis herojus su savo vaikystės, paauglystės ar kariuomenės potyriais, vertinamais iš naujo laiko, kėlė pribloškiantį atpažinimo įspūdį. Šis herojus buvo unikalus - didelis vaikas, žvelgiantis į pasaulį nuostabos kupinu žvilgsniu, kuriantis jį iš kasdienių smulkmenų bei paprasčiausių dalykų ir pataikantis kiekvienam tiesiai į širdį. Po 1999 m. Maskvoje suvaidinto monologo-spektaklio „Kaip aš suvalgiau šunį" Griškovecas iš tikrųjų atsibudo garsus, nors išlaikyti vardą iki šiandien jam padėjo ir kiti spektakliai, pjesės, romanai, apysakos, net kinas. Šiandien Griškovecas regisi pasikeitęs - ne, per dešimtmetį jis anaiptol neprarado savo skvarbaus žvilgsnio, tiesiog ėmė žiūrėti iš toliau, galvoti apie didesnius ir platesnius reiškinius, o kartu ėmė smelktis liūdesys ir tai, kas atėjo su nauja epocha: visko gausa, visko, net pasaulio ir kosmoso, aprėpiamumas, deja, nebeliko mažų atradimų džiaugsmo. Iš dalies teisūs rusų kritikai, po naujausio Griškoveco spektaklio „+1" (2009) rašę, kad pasikeitė ne tik jis, bet ir mes: herojaus nuoširdumas nebėra jo stiprybė, nes nebeveikia ten, kur tiesiog trūksta kokybės.

„Planetą" LNDT Mažojoje salėje ką tik pristatė kaip režisierius debiutavęs aktorius Algirdas Dainavičius. Jis vaidina ir spektaklio herojų - vyrą, pasakojantį apie save, savo miestą ir ilgesingą laukimą savo moters, kurios įsivaizduojamą viziją mato viename vakare degančių miesto langų. Čia pat yra ir moteris - su savo gyvenimu, telefoniniais pokalbiais, susitikimais ir tokiu pat ilgesingu laukimu. Yra mažytis palydovas, skriejantis aplink planetą, žibančios žvaigždės nakties skliaute... Griškoveco spektaklį galima pasižiūrėti internete. Galima perskaityti ir „Planetos" tekstą. Griškoveco tekstai nėra vien autoriaus nuosavybė, juos gali statyti ir noriai stato kiti. Jo pjesę „Miestas" 2005 m. buvo pastatęs ir pats vaidino Saulius Mykolaitis. Tačiau tarp Griškoveco pjesių ir tekstų-monologų yra didelis skirtumas - pastarųjų sakiniai, jų konstrukcija ir paradoksalūs minties vingiai alsuoja autoriumi, jo kalbėjimo maniera, net kvėpavimu. Tad pasirinkus vieną tokių tekstų nevalingai atsiduri dviprasmiškoje padėtyje - tenka įveikti ne tik žinojimą apie autorių, bet ir jo individualybę. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai, apie ką kalba Griškovecas, yra sava ir būdinga visiems. Anaiptol - tai asmeniška, nes grįsta labai individualia patirtimi ir santykiu. Jei šios patirties/santykio „temperatūros" skirtingos, galima prigalvoti pačių gražiausių sceninių ir vaizdinių sprendimų, sukurti visiškai naują herojų, tačiau vis tiek tarp spektaklio ir teksto jausis šaltukas. Žiūrint Dainavičiaus spektaklį galima prisiversti Griškovecą pamiršti. Ir ne tik klausytis, bet ir žiūrėti, kaip aktorius, padedamas scenografės Martos Vosyliūtės, iš mažų, lemputėmis šviečiančių paveikslų, kartoninių važinėjančių ir bet kurią akimirką į daugiabučių kvartalą išsidėliojančių skydelių, lempučių-žvaigždžių ir vyro bei moters „žvaigždynų", net iš didžiulės lempos moters silueto gaubtu dėlioja miesto, baro, važiuojančio automobilio, tiesiog tamsios ir tuščios gatvės „vaizdus". Vaizdų labai daug, nes herojaus mintis šokčioja nuo objekto prie objekto, vieną situaciją, kurioje jis atsiduria pats ar tiesiog apie kurią pasakoja, keičia kita. Tiesa, Dainavičiaus Vyras visur atsiduria pats, jam netgi malonu pačiam visur dalyvauti ir viską atvaizduoti, nes pasakoti - o tai ir yra Griškoveco teksto stiprybė - aktoriui nesiseka. Todėl matai Vyrą, mojuojantį dirbtiniu drugeliu priešais Moterį, flirtuojantį bare ir girtą šliaužiantį į tualetą, važiuojantį taksi ir dainuojantį popsine estrada virtusius vaikiškus ketureilius, net sekantį akimis skriejančią raketą, bet taip ir nesužinai, kodėl jis visa tai daro, kas apskritai jį laiko šiame mieste. Be abejo, Moteris, kurią vaidina Vitalija Mockevičiūtė, asistuoja Dainavičiaus Vyrui. Ir jos šokanti figūrėlė yra dalis to pasaulio, į kurį jis norėtų, bet negali patekti - tiesiog nelemta. Net tada, kai kartu važiuoja automobiliu, kartu sėdi ant vieno suoliuko, jie vis tiek yra skyrium. Žinoma, taip užrašyta tekste, bet Dainavičius, kad ir kaip būtų norėjęs sukurti spektaklį apie meilės laukimą, pastatė ir suvaidino spektaklį apie Vyrą. Suvaidino visokį Vyrą - liūdną ir linksmą, blaivų ir išgėrusį, šiek tiek senamadišką ir net labai šiuolaikišką, bet jis niekada, kaip tas palydovas, nesisuks apie moterį - planetą. Štai todėl ir pabyra į atskirus aktoriaus suvaidintus epizodus „Planeta", todėl tų epizodų daug ir visi jie Dainavičiui svarbūs, o kartu atsiranda gausa gražių priemonių, su kuriomis aktoriai „veikia", turbūt manydami, kad jei nieko scenoje nevyks, žiūrovams bus nuobodu. Įvyksta atvirkščiai. Ir todėl tas trumputis, ne visai raiškiai per premjerinį spektaklį pasakytas Mockevičiūtės monologas atsveria visą ligšiolinį reginį.

Po lietuviškos „Planetos" dar kartą pažiūrėjau Griškoveco. Čia viskas taip, kaip užrašyta remarkose: „Scenoje - kambarys, avanscenoje - langas. Kambaryje yra jauna moteris. Avanscenoje - vyras. Viso spektaklio metu, kai moteris prieis prie lango, vyras mojuos šakomis." Todėl jis dieną naktį niekur nesitraukia iš savo vietos, mintimis leisdamasis į save ir aplink pasaulį.

"Kompaktiškų spektaklių metas" Rasa Vasinauskaitė,
7 meno dienos (7MD.LT), 2010 02 26

"Atsitiktinis žmogus" - intelektualiam, jausmų neignoruojančiam žiūrovui.

Pastaraisiais metais kūrybinių susivienijimų, siūlančių savo vaidinimus teatruose, klubuose ar baruose, skaičius kilo geometrine progresija. Režisierių atstumti valstybinių teatrų aktoriai mėgina gelbėtis patys, dažniausiai rinkdamiesi veikalus, kuriais lengviau patraukti publikos dėmesį ir pelnyti duonos kąsnį. Ir nors kokybiška pramoga, nesiginčijame, taipogi verta visokeriopos pagarbos, ilgainiui tokia vyraujanti tendencija suformavo atitinkamą požiūrį į savarankiškas teatralų iniciatyvas. Maždaug tokį: "Susivienykime dėl pinigų ir linksmybių". Liūdniausia, jog šiame klubinių pramogų chore absoliučiai pasimeta aktorių iniciatyva gimę kitokio pobūdžio vaidinimai. Ir tuomet jau kritiko padorumo kodeksas reikalauja ne sakyti, o rėkte išrėkti: ei, žmonės, repertuaruose atsirado šis tas verta jūsų dėmesio. Ypač jei spėjote nusivilti europietiškais scenos  eksperimentais ir pasiilgote intelektualaus, bet pagarbaus ir šilto teatro santykio su žiūrovu.

Maloni išimtis

Būtent toks - pagarbus, profesionalus ir jausmingas - yra Jono Vaitkaus režisuotas "Atsitiktinis žmogus", Vilniuje rodomas mažojoje, vos šimtą žiūrovų talpinančioje, Rusų dramos teatro salėje. Spektaklį prodiusavo teatras "Mens publica", prieš gerą dešimtmetį įkurtas Kauno aktorių trijulės: Godos Piktytės, Sigito Šidlausko ir Viktoro Šinkariuko. Viktoro jau nebėra, o štai "Mens publica" išliko. Ir yra vienas retų pavyzdžių, kai aktoriai vienijasi ne dėl papildomo uždarbio, o greičiau siekdami vaidinti jiems patiems priimtiną repertuarą. Tai atsispindi pasirenkamoje medžiagoje: anksčiau "Mens publica" pristatė austrų dramaturgo Thomaso Bernhardo psichologinę pjesę "Pietūs su Liudviku", įsiliejusią į Kauno valstybinio dramos teatro repertuarą, taip pat spektaklį "Apakimas" pagal Nobelio premija apdovanoto rašytojo Eliaso Canetti romaną. Tuo tarpu "Atsitiktinis žmogus" - šiuolaikinės žydų kilmės prancūzų rašytojos ir dramaturgės Yasminos Reza pjesė.

Dviese kupė

Traukinio kupė jie dviese linguoja į Frankfurtą. Įlipusi elegantiška dama (akt. Goda Piktytė) iškart atpažįsta greta sėdintį garsų rašytoją, kurio knygomis nuo seno žavėjosi. Vieną jo knygą (pavadintą "Atsitiktinis žmogus") netgi įsidėjo skaityti kelionėje. Tačiau ar patogu ją išsitraukti, kai šalia snūduriuoja pats knygos autorius?.. Tuo tarpu rašytojas (akt. Arvydas Dapšys) paniręs gerokai buitiškesniuose apmąstymuose: jį erzina naujasis dukters vyras, erzina naują mylimąją susiradęs senas draugas ir daugybė kitų dalykų. Tarp jų ir paslaptingai tylinti nebe pirmos jaunystės bendrakeleivė. Spektaklio traukinys važiuoja, o du apsimestinai abejingi vienas kitam likimo suvesti žmonės dalinasi su žiūrovais savo minčių monologais. Įtampa kupė, savaime suprantama, kyla: juk akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau kažkuriam teks pradėti ilgai atidėliojamą pokalbį. Jį pradeda "Atsitiktinis žmogus" - knyga, kurią galiausiai pasiryžusi atakai dama vis dėlto traukia iš krepšio. Ir skaito įžūliai atsukusi į autorių viršelį. Ar bent vienas rašytojas išliktų abejingas tokiai provokacijai?.. Ir nors nuojauta šnibžda, jog laiminga pabaiga - išlipimas iš traukinio susikibus už parankių -  pernelyg ankstyva, ne tai šiame spektaklyje svarbiausia. O tai, kad mūsų akyse išsiskleidžia du tokie reikalingi vienas kitam ir bejėgiški vienas be kito pasauliai: rašytojo ir jo ištikimo skaitytojo. Rašytojas kenčia nuo literatūros pasauliui būdingos konkurencijos, nuo kritikų nejautrumo, pagaliau dėl to, kad skaitytojai mieliau tebeskaito jo ankstyvesnes knygas, kurių pats autorius nė neprisimena. Iš proto varo vien mintis, kad kažkas gali rašyti už jį geriau. Tuo tarpu skaitytoja ilgai spėlioja, kiek jos numylėtose knygose galėtų būti tikrų rašytojo asmenybės atspindžių. Ar tiesioginė pažintis sugriautų jos iliuzijas, ar išgelbėtų vienišai susiklosčiusį gyvenimą?  Juk negali būti, kad žmogus, toks žaismingas ir sąmojingas savo knygose, būtų tik nuobodus ir pasipūtęs atsitiktinis bendrakeleivis realybėje. Jų dviejų žodinė dvikova bus trumpa, o spektaklis, kupinas puikios muzikos bei psichologinių subtilybių, žiūrovui prabėga dar greičiau. Artimiausi vaidinimai - kovo mėnesio repertuare.

“Pasiilgtas literatūrinis teatras”, Renata Baltrušaitytė
Veidas, 2010 02 22

Traukinyje - jausmų drama

Rusų dramos teatro pastogėje įsikūrusi Mažoji salė turėjo būti guminė, kad į ją tilptų visi norintys pamatyti lietuvišką „Atsitiktinio žmogaus" premjerą. „Atsitiktinis žmogus" - ir pjesės, ir joje minimos knygos pavadinimas. Prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos tragikomedijoje vaidina Goda Piktytė ir Arvydas Dapšys. Pjesės personažė Marta skaito knygą „Atsitiktinis žmogus", o ją parašė jos mėgstamas autorius Polis Parskis. Keliaudami iš Paryžiaus į Frankfurtą jie netikėtai atsidūrė vienoje traukinio kupė.

Rodo būsenų išklotines

„Atsitiktinis žmogus" - trečiasis kamerinio teatro „Mens Publika" spektaklis. Jį režisavo Jonas Vaitkus. Scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė mažytėje scenoje sukūrė tokią traukinio kupė, kokia įmanoma turbūt tik teatre. Ji primena kupė išklotinę, nes abu keleiviai ant suolų susėda ne vienas prieš kitą, o prieš salėje sėdinčius žiūrovus. Tokioje kupė matysime abiejų keleivių būsenų išklotines. Žiūrovų salė - tokia pat veiksmo vieta, nes būtent pro žiūrovus, pro siaurą tarpą tarp kėdžių į savo kupė prasibrauna žinomas rašytojas ir jo anoniminė gerbėja. Rašytojas susikrimtęs ir nugrimzdęs į save. Skaitytoja jį pažino, bet dvejoja, ar išsiduoti? Ar susipažinti, papasakoti, ką jai reiškia jo kūryba, ar likti atsitiktiniais žmonėmis?

Niršta ant viso pasaulio

Rašytojas įtūžęs. Jis niršta ant artimų žmonių ir viso pasaulio. A.Dapšys įsiveržia vaidinti rėkaudamas ir pūškuodamas it garvežys. Matykit visi, kaip jam blogai. Ir vienatvė, ir „nesureguliuoti" viduriai, ir nemiga, ir noras mesti rašyti. Moteris gerokai santūresnė. Ji iš tų, kurių vidinis gyvenimas įdomesnis už išorinį. Todėl jai tokie svarbūs jos jausmai, patirti su draugais. Ir šito paniurusio, jos visai nematančio rašytojo knygos. Kelionės metu rašytojas ir moteris nebendrauja. Tik žiūrovams lemta patirti, kas audrina jų mintis. Rašytojas „kalbasi" su savimi. Moteris „kalbasi" su juo, nes, puikiai žinodama jo kūrinius, nujaučia, kad būtent šis menininkas gali ją suprasti.

Norisi ginčytis su kūrėjais

Dažnai taip būna, jog per premjerą tarsi ginčijiesi su kūrėjais. Tarkim, kodėl A.Dapšys, vaidindamas rašytoją, jo prastą savijautą rodo taip triukšmingai? Ar aktoriaus prigimtis to reikalauja? Ar rašytojo kartojamas „kartėlis" verčia plyšti iš įtūžio? Tik spektakliui gerokai įsibėgėjus personažas tarytum apšyla, nurimsta. Tada, rodos, net imi jausti kontaktą su juo - aktoriaus išraiškingumas nebeatstumia nuo personažo. Kodėl grimu reikėjo akivaizdžiai sendinti G.Piktytės moterį? Kameriniame vaidinime! Juk tai, kaip ir A.Dapšio pradinis triukšmas, - gluminanti kaukė, vaidybos protezas. Daug įdomiau stebėti, kaip patys aktoriai kuria savo personažus, drauge su jais patirti jų būsenas, nujausti niuansus ir rasti potekstes. Nes argi mes patys „nesikalbame" su mums brangiais menininkais? Viena kamerinio teatro „Mens Publika" įkūrėjų - aktorė G.Piktytė. Ji daug lemia renkantis repertuarą ir aktorius. Y.Rezos pjesę „Atsitiktinis žmogus" išvertė A.Melkūnaitė. „Mens Publika" renkasi garsių Europos rašytojų kūrybą. A.Vizgirdos režisuota Th.Bernhardo pjesė „Pietūs su Liudviku" keleri metai vaidinama Kauno dramos teatre, spektaklis pagal E.Canetti romaną „Apakimas" - šalies bibliotekose.

“Traukinyje – jausmų drama” Rūta Oginskaitė,
Lietuvos rytas, 2010 02 10