Lietuvos bibliotekose ruošiamasi pristatyti vieno iškiliausių XX amžiaus kūrėjų Eliaso Canečio romano “Apakimas” teatrinę interpretaciją. Spektaklio “Apakimas” eskizas bus rodomas Kauno viešojoje, Vilniaus A. Mickevičiaus ir Vilniaus universiteto bibliotekose. Spektaklio rodymas netradicinėje erdvėje aktualizuoja romano temą ir paryškina teatrinio vyksmo originalumą.

Eliasas Canettis (1905-1994) – vokiečių kalba rašęs novelistas, eseistas, sociologas ir dramaturgas. Lietuvių kalba išleista jo eseistinės prozos knyga “Susižvalgymai” ir romanas “Apakimas”. Už pastarąjį kūrinį rašytojas 1981 m. apdovanotas Nobelio premija. Šis romanas, parašytas 1835 m., buvo uždraustas nacių ir tik po naujo leidimo 1960 m. sulaukė didžiulio dėmesio.

Aktoriai Sigitas Šidlauskas, Goda Piktytė, Audrius Bružas, Liubomiras Laucevičius, Mnatas Vaitiekūnas, rašytojas Herkus Kunčius ir scenografė Jūratė Paulėkaitė bibliotekų erdvėse pasakos apie profesorių filologą ir sinologą, turintį asmeninę 25 tūkstančių knygų biblioteką, gyvenantį knygų pasaulyje ir sunkiai susivokiantį realybėje.

Vilniaus universiteto bibliotekoje apie knygas, E. Canečio romaną “Apakimas”, apie teatro ir knygos santykį diskutuoja Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė profesorė Audronė Glosienė, scenografė Jūratė Paulėkaitė, aktorė Goda Piktytė ir ISM vadybos ir ekonomikos universiteto docentas Alfredas Chmieliauskas.

Alfredas Chmieliauskas (A.Ch.): Knyga mus visus čia atvedė ir, aišku, visi turime kokį nors specifinį santykį su knyga. Knygos viršelis – lyg durys į kitą, šalia egzistuojantį pasaulį, kurias pravėręs, dažnai nori ten likti ilgiau. Audrone, kas Tau, žmogui, kuris kiekvieną dieną susiduria su knygomis – kasdien daug kalba apie jas, mato jas skaitančius žmones, šiandien yra knyga?

Audronė Glosienė (A.G.): Apibendrintai kalbėti apie knygą yra labai rizikinga, nes galima labai lengvai nusiristi iki patetikos, skambių frazių, įsitikinimo, kad knyga yra pagrindinis pažangos šaltinis. Man atrodo, kad kiekvieno santykis su knyga labai individualus. Kažkada, su studentais kalbėdami apie knygas, sutarėme, kad knyga yra prieštaringas reiškinys: viena vertus, ji išeina į teatrą, aikštes, troleibusus – knygos skaitymas yra viešas, t. y., nesigėdijame to daryti viešai, bet kalbėti apie skaitymo patirtį norime ne su visais. Visada atsirenkame tokius žmones. Štai čia aš matau paradoksą: iš vienos pusės knyga yra tokia vieša, o iš kitos – be galo asmeniška.

Kitas, mano nuomone, akivaizdus paradoksas yra tai, kad knyga yra sakralizuojama, išaukštinama, nors knygų yra įvairių. Alfredai, Tu pavartojai metaforą, kad kiekviena knyga yra lyg durys į kitą, virtualų pasaulį. Iš tiesų ne kiekvienas tokias duris verta praverti, ne kiekviena knyga gali vesti pirmyn, be to, ji gali nuvesti tave, bet nenuvesti manęs, ir atvirkščiai. Yra daugybė prastos literatūros – kičo.

Jūratė Paulėkaitė (J.P.): Visiškai sutinku. Dažnas daiktas Lietuvoje šiandien norėtų vadintis knyga. Mes žinome, kad yra tie tikrieji autoriai ir tikrosios vertybės, bet susitikimas su jais yra labai retas. Ir tikrai neužtenka žinoti, kad yra tokių autorių kaip E. Canettis, kad juos reikia “vartoti”, nes tokių emocijų, kurias patyriau skaitydama “Apakimą”, labai stinga. Man E. Canečio romanas – toks tikrosios literatūros “kodeksas”, knygų pasaulio viršūnė.

A.Ch.: Jūs abi prakalbote apie nostalgiją gerai literatūrai ir apie tam tikrą knygos devalvaciją. Nors gal tai evoliucija? Gal tai natūralus procesas: nuo Gutenbergo biblijos iki telefonų knygos? Beje, Antarktidoje yra Canečio vardu pavadinta viršukalnė, išdidžiai stūksanti vandens ir ledo fone. Taip pat yra ir su Canečio knyga, kuri kitų mūsų pastaruoju metu skaitytų knygų peizaže išties išsiskiria.

Audrone, ką Tu manai apie knygos “vartojimo” įvairovės atsiradimą? Knyga ne tik skaitoma: ji perkeliama į kino ekraną, į teatro sceną... Be to, juk ir skaitytojų santykis su knyga pasikeitė?

A.G.: Knygos santykiai ir su teatru, ir su kinu yra abipusiai. Kūrinių ekranizacijos – pakankamai papiltęs reiškinys. Bet aš nemanau, kad tai  - kas nors labai nauja. Sutinku, kad pasikeitė skaitytojų elgsenos modeliai. Neseniai man teko išlaikyti nelengvą egzaminą: perskaičiau penkias paaugliams parašytas knygas. Jau antrą skaitydama norėjau mesti ją šalin, nes mano paauglystėje knygos tikrai buvo kokybiškesnės. Staiga vienoje iš tų knygų radau Artūro Rembo pavardę sukirčiuotą. Ar viskas taip subanalėjo, jog reikia sukirčiuoti garsaus poeto pavardę, kad jis nebūtų sumaišytas su filmo herojumi? Kita vertus, tokia realybė – reikia aiškinti, kas yra Rembó, kad jis nebūtų maišomas su Rembo. Bibliotekos taip pat demokratiškėja. Anksčiau jos siekdavo apsirūpinti knygomis, turinčiomis išliekamąją vertę. Buvo sakoma, kad vienadienių romanų, tokių, kaip Dianos biografija, mada praeis. O dabar į tas madas kreipiamas dėmesys: jeigu tokios knygos skaitomos – viskas gerai, žmogus bent ką nors skaito! Išliekamoji vertė nebėra vienintelis knygų atrankos kriterijus.

A.Ch.: O pats knygos vienadieniškumas ar nėra įdomus reiškinys?

A.G.: Žinoma, nors mums labai trūksta šiuolaikinių skaitymo madų tyrinėjimų.

A.Ch.: Norėčiau grįžti prie Audronės pasakytos minties apie tai, kad knygos kuria virtualų pasaulį: ir pasakodamos apie pasaulio įvairovę, ir pačios būdamos įvairios – geros, prastos ar visiškas šlamštas. Teatras taip pat kuria virtualų pasaulį scenoje. Ką teatras pasiima arba tikisi pasiimti iš knygos pasaulio ir atsinešti į savąjį?

J.P.: Teatras ir knyga man atrodo panašūs savo funkcijomis kuriant virtualų pasaulį. Abu yra tarsi atspindėjimo priemonės, žmogaus savivokos įrankis. Ir dar – man knyga ir teatras yra panašūs savo archajiškumu. Bet tuo jie yra ir modernūs, nes visi archajiški dalykai paradoksaliai pasižymi modernumu.

A.Ch.: Mūsų susitikimo akstinas buvo viena knyga ir skirtingų žmonių meilė tai knygai. Až žinau, kodėl ji man patinka. O kodėl aktoriui įdomu ją vaidinti?

Goda Piktytė (G.P.): Knyga man tiesiog labai patiko. Perskaičiusi šitą knygą, iš karto pradėjau įsivaizduoti romano veikėjus scenoje. Be to, man pasirodė įdomu, kad tai yra knyga apie knygas. Nors pats autorius knygos pavidalu skelbia, jog knygos negali pakeisti realybės. Kadangi “Apakimą” repetuojame bibliotekose, man bus įdomus skaitytojo-žiūrovo ir mūsų (skaitytojų-spektaklio autorių) susitikimas organiškoje bibliotekos erdvėje, kuri leidžia išvengti tam tikrų aktoriams įprastų teatro sąlygiškumų. Įdomus pats bandymas sutapatinti pagrindinę romano veiksmo vietą su spektaklio rodymo vieta. E. Canečio veikėjai labai teatrališki, įtaigūs, bauginančiai komiški, skaudžiai atpažįstami. Tas siaubą keliantis jų komizmas mane taip pat traukia.

A.Ch.: Teatrui nuo Antikos laikų rašomi specialūs, tik jam skirti kūriniai. O kas skatina kūrėją perkelti romaną į sceną?

J.P.: Turbūt modernybės ieškojimas. Romanas nėra skirtas teatrui. Todėl teatras, imdamasis romano, suvokia, kad romanas ir spektaklis yra visiškai savarankiški produktai. Esant tokiai aiškiai ribai tarp vieno ir kito, atsiranda kūrybinė laisvė. Statydamas spektaklį, paremtą romanu, esi daug laisvesnis, nes šie du žanrai labai tolimi – romanas tampa tik pretekstu visiškai naujam kūriniui. Tai menininką turbūt labiausiai ir traukia. Nes kai esi susijęs su dramaturgija, su konkrečia pjese, atsiranda savotiškas diktatas. Man atrodo, kad statant romaną, ne specialiąją teatrui skirtą literatūrą, atsiranda noras ekperimentuoti ir kartu atrasti grynesnį teatrą. Čia atsiribojama nuo literatūros jos visiškai nepažeidžiant ir negadinant. Juk dažnai teatre vystomas tik vienas romano aspektas, todėl nebegalvoji, ar scenoje pasakyta tas pats, kas ir romane. Romanas tampa tik tam tikru atspirties tašku.

A.G.: Norėčiau pasakyti, kad galbūt mes esame tam tikruose spąstuose. Nes juk svarbiausia yra pats kūrinys. Nesvarbu, ar jis knygos, ar pjesės pavidalo. Klausydama Jūratės, prisiminiau, jog garsusis Marshalas Mcluhanas savo knygoje “Gutenbergo galaktika” rašė, kad Antikos teatras buvo pirmoji knygos pristatymo forma. Knygos nebuvo spausdinamos, jos buvo deklamuojamos didžiajai auditorijai. Vėliau mes išmokome skaityti tyliai – akimis. Taip skaitymas atitrūko nuo teatro ir individualizavosi. Dabar mes kalbame apie naujų teatro ir knygos santykių paieškas.

A.Ch.: Knyga ateina į teatrą ir tampa akstinu interpretacijoms, laisvoms improvizacijoms. Man atrodo, kad E. Canečio knygos inscenizacija tarsi grąžina teatro skolą knygai, nes, kaip jau minėta, “Apakimas” yra romanas apie knygas ir bus vaidinamas knygų buveinėje – bibliotekoje. Taip apsisuka ratas, ir knyga grąžinama į jos pradinę vietą. Turbūt todėl ir diskutuojame apie teatro ir knygos santykį šio romano fone. Beje, E. Canečio romane kalbama ir apie minią, kurią įkūnija analfabetai, supantys pagrindinį veikėją – profesorių. Šioje priešpriešoje laimi, deja, minia. Ar jums minios pergalė nekelia aliuzijų žvelgiant į šiandieninę Lietuvą?

G.P.: Romanas parašytas 1935 metais. Po septyniasdešimties metų skaitant “Apakimą”, atrodo, jog skaitai šiuolaikinį autorių. Atrodo, visa tai vyksta šiandien.. Aplink daugybė Terezų, Namsargių... Rašytojas labai šmaikščiai, grakščiai, negailestingai objektyviai pasakoja apie savo veikėjų pasaulio suvokimą, jų įsitikinimus, slaptas svajones arba trumpalaikius tikslus. Visi “Apakimo” veikėjai nuo pat pradžių nesusikalba. Jie – tarsi atskiri pasauliai. Vagis ir sukčius Fišerlė, analfabetė ekonomė Tereza, agresyvus Namsargis kaip atskiri pasauliai sukasi aplink profesoriaus Kyno “galvą be pasaulio” (beje, taip vadinasi ir pirmoji romano dalis). Visi jie ir yra minia, t. y. “begalvis pasaulis” (antrosios dalies pavadinimas). “Apakime” žmonių susvetimėjimo, nesusikalbėjimo, aklumo vienas kito atžvilgiu tema nagrinėjama globaliai, bet atskleidžiama labai intymiu rakursu. Kol herojai gyvena vienas apie kitą nežinodami, tol viskas gerai. Kai tik jie susitinka – viskas baigiasi kažkaip nevėkšliškai ir kai kam labai tragiškai. Tas minios, to “begalvio pasaulio” primityvumas, agresija yra ir komiška, ir tuo pačiu metu siaubinga. To pilna mūsų aplinkoje, tai mums atpažįstama. Miniai, kuri garbina, išaukština, išrenka, o po to lygiai taip pat entuziastingai sutrypia, sunaikina.

J.P.: Dar norėčiau sugretinti knygos profesorių ir šiandieninį menininką. Kuo skiriasi E. Canečio minios požiūris į profesorių ir šiandieninės Lietuvos visuomenės požiūris į meno žmones? Pasaulis, supantis pagrindinį E. Canečio veikėją, priima jį priešiškai, jo nesupranta. Lietuvoje menininkai sutinkami taip pat ir jaučiasi taip pat.

A.Ch.: E Canečio romane intymiam “knyginiam” individo pasauliui susidūrus su minios pasaulio realybe, tragiškas likimas ištinka individą: biblioteka sudega, žmogus, gyvenęs knygų pasaulyje, žlunga. Man atrodo, kad mūsų laikais šios kovos atgarsiai geriausiai matomi publicistikoje, o juos skirianti riba yra tokia plona kaip laikraščio puslapis.

G.P.: E. Canettis yra pasakęs, kad valstybių vadovai turėtų uždrausti romanus, nes rašytojas romanu įkala pleištą į skaitytojo asmenybę ir jis ima gyventi kitų patirtimi, pamiršta savąją ir savo gyvenimą.Apibendrinant diskusiją, norisi pritarti Alfredo Chmieliausko pasakytai tezei: knyga – tai kitas pasaulis, kuriame norisi pabūti ilgiau. Ir išties, neretai knyga tampa mūsų užuovėja nuo nūdienos banalybių, kuomet mes galime sustoti, atsikvėpti, pasisemti dvasinio peno ir patirti malonių išgyvenimų. Šią metaforą galėtume suprasti kaip raktą, paaiškinantį knygos ilgaamžiškumą: gera knyga nežino laikmečio mados tendencijų, ji tiesiog nušvinta naujomis spalvomis.

"Knyga ir teatras: pasaulis, kuriame norisi pabūti ilgiau" Jūratė Juškaitė,
Miesto IQ balandis, 8p.

Birželio 5 d. Kauno viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje įvykusi spektaklio “Apakimas” (pastatyta pagal Nobelio premijos laureato Eliaso Canetti romaną) premjera paskatino pasidomėti, kaip šio projekto kūrėjus į bendruomenę subūrė aistra knygai, kaip jie dirbdami kartu peržengė ne vieną Lietuvos teatro tradicijos slenkstį – be režisieriaus, netradicinėje erdvėje sukūrė beveik vienkartinį įvykį, nesaistomą įprastų repertuaro ciklų. Apie šiuos iššūkius ir kalbame su spektaklio kūrėjų komanda: aktoriais Liubomiru Laucevičiumi, Goda Piktyte, Aleksandru Rubinovu, Sigitu Šidlausku ir Petru Venslovu.

Autorinio, t. y. režisieriaus, teatro tradicija Lietuvoje labai stipri, ir gyventi visavertį kūrybinį gyvenimą šios tradicijos veikiamam aktoriui ne visada lengva. Kita vertus, Lietuvos teatro istorijoje nedaug terasime savarankiško kolektyvinio aktorių darbo pavyzdžių, kuriuose visos spektaklio gijos būtų ne režisieriaus, o jų pačių rankose. Kaip vertinate savo patirtį kuriant spektaklį “Apakimas”, kokie yra darbo be režisieriaus privalumai ir trūkumai?

Goda Piktytė: Spektaklio kūrimo formos – šįvairios. Aktorių ir režiesieriaus bendradarbiavimas – įprastas dalykas. Tad abi pusės nori išbandyti ir kitokias kūrybos proceso formas. Režisieriai kuria vaidmenis (pavyzdžiui, naujame “Vyšnių sodo” pastatyme), aktoriai imasi statyti spektaklius. Dirbant su režisieriumi, idėja ir jos vystymas – režisieriaus atsakomybė; aktoriai savo vaidmenimis prisideda tik kaip atlikėjai. Savarankiškam darbui aktoriai paprastai renkasi tokius kūrinius ir formatus, kurie laidžia jiems aktyviau (ne tik kaip atlikėjams) dalyvauti kūrybos procese. Dažniausiai tai monospektakliai. Šiame spektaklyje vaidina penki aktoriai, todėl bendras jų darbas apėmė ir idėjos kūrimą, ir jos vystymą, ir realizavimą. Pagrindinis darbo tokiame ansamblyje privalumas – hierarchijos nebuvimas: skirtinguose kūrimo etapuose kiekvienas gali imtis lyderio vaidmens. Pagrindinis trūkumas (o greičiau – problema) atsiranda dėl “tradicinio” aktorių požiūrio į savo atsakomybės diapazoną, kai koncentracija į savą vaidmenį užgožia bendro tikslo – spektaklio – kūrimą. Tuo tarpu tokių meno projektų specifika yra kitokia. Aktorius čia – ne tik savo vaidmens, bet ir spektaklio autorius. Tai požiūrio į kūrybos procesą ir savo vietą jame klausimas.

Aleksandras Rubinovas: Darbas be režisieriaus neabejotinai turi žymiai daugiau trūkumų nei privalumų. Visada pasisakiau už studijinį spektaklio kūrimą, bet atrinkti visus pasiūlymus, styguoti spektaklio ritmą, galų gale, vesti į galutinį tikslą turi vienas žmogus. Absoliuti aktoriaus laisvė nesunkiai gali pažerti krūvą štampų ir lėkštų sprendimų.

Sigitas Šidlauskas: Viena vertus, savarankiško dabo patirtis nėra nauja teatre. Kartais dirbdamas su režisieriumi dirbi ir už režisierių. Bet net ir tuo atveju, kai režisūra stipri, spektaklis visada yra bendraautorių kūrybos rezultatas. Dirbdamas be režisieriaus turi mokytis prisiimti didesnę nei įprasta aktoriui atsakomybės dalį, aprėpti visumą, būti atidus kitų pasiūlymams ir nuomonėms. Tai ne visada lengva. Mąstymo inercija ir profesiniai stereotipai veikia, todėl didžiausias tokio darbo privalumas – absoliuti kūrybos laisvė, gali virsti kūrybine aklaviete. Mums, atrodo, pavyko to išvengti. Aišku viena, kad tokio darbo patirtis yra vertinga ir neįgyjama greitai, to reikia mokytis.

Liubomiras Laucevičius: Darbo be režisieriaus privalumas yra tas, kad niekas netrukdo normaliai kurti vaidmenį. Statant spektaklį “Apakimas”, deja, trūko vienos rankos. Per gilus kūrinys, kad būtų galima atsižvelgti į visų spektaklyje dalyvaujančių aktorių nuomones.

Petras Venslovas: Šiuo atveju viską lėmė romano autorius: įdomu buvo pajusti daugiasluoksnį rašytojo kūrybinį braižą ir “panardyti” personažo (Fišerle) minties paradoksuose. Kartais režisieriui esi tik spalva ir garsas, šiuo atveju – kūrėjas. Tai ir yra ne režisieriaus, o aktorių teatras, kuris visada turi savo nišą.

Spektaklis atsirado iš aistros vienam romanui – Eliaso Canetti knygai “Apakimas”. Kuo ši knyga jums buvo patraukli, ar jos tematika jus paveikė asmeniškai, ar ji, jūsų nuomone, gali audrinti ir šiuolaikinės visuomenės vaizduotę?

Liubomiras Laucevičius: Eliaso Canetti “Apakimas” gali audrinti tik skaitytojus “prie meno”. Romane puikiai perteikta kova tarp inteligentijos ir miesčionijos.

Sigitas Šidlauskas: “Apakimas”, kaip ir visi didieji meno kūriniai, universalus ir daugiasluoksnis. Parašytas 1932 m., šis romanas išpranašavo fašizmo siaubą. Šiandien jis man kalba apie niūrią Lietuvos socialinę tikrovę, atvirai bukos, vienadienės kultūros dominavimą ir visišką abejingumą dvasinei kultūrai. Ar gali donkichotiškas profesorius Kynas su savo “pasauliu galvoje” atsilaikyti prieš terezų ir namsargių minią? Romane jis neatsilaiko. Dėl to labai liūdna ir baisu.

Aleksandras Rubinovas: Fašizmo tema Eliaso Canetti romane – skaudžiai aktuali šiandien, ypač mūsų šalyje ir mūsų mieste.

Petras Venslovas: Perkeliant romano gyvenimą į sceną svarbiausia – personažai, o jie Canetti nutapyti labai ryškiai, makabriškai. Tai, amanu, visada jaudina smalsią visuomenės dalį.Goda Piktytė: E. Canetti “Apakimas” - vienas geriausių ir įspūdingiausių kada nors mano skaitytų romanų. Tai yra knyga apie knygas. Romane pasakojama apie analfabetų minios ir individo intelektualo pasaulių susidūrimą. Šioje priešpriešoje laimi, deja, minia, o profesorių filologą ištinka tragiškas likimas: visą gyvenimą puoselėta biblioteka sudega, o jis pats, gyvenęs knygų pasaulyje, žlunga. Minios “begalvio” pasaulio primityvumas, agresija yra ir komiška ir kartu siaubinga. Šios minios triumfas labai atpažįstamas ir dabartinėje mūsų aplinkoje. Romanas parašytas 1935 m., o praėjus septyniems dešimtmečiams atrodo, kad skaitai šiuolaikinį autorių, tarsi visa tai vyktų šiandien. Aplink daugybė atpažįstamų romano personažų: terezų, namsargių, o profesorius Kynas – menininko, intelektualo, išmintingo žmogaus šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje portretas. Žmonių nesusikalbėjimo, “aklumo” vienas kito atžvilgiu tema kelia daugybę aliuzijų į šiuolaikinę Lietuvą.

Spektaklis vyksta netradicinėje erdvėje – bibliotekose. Taip jungiama spektaklio tematika – pasakojimas apie tragišką intelektualo bibliofilo susidūrimą su jį supančia aplinka – ir veiksmo vieta. Kaip apibūdintumėte vaidybos netradicinėje erdvėje specifiką, ar nauja erdvė (ir autentiška knygų apsuptis) provokuoja kitokias veikimo ir buvimo joje formas?

Goda Piktytė: Vaidyba netradicinėje erdvėje iš tiesų skiriasi. Tai supratome jau repeticijų pradžioje. Autentiška aplinka sukuria visiškai kitokią aktoriaus ir žiūrovo akistatą nei teatro scenos “dėžutė” su apšvietimo “partitūra” ir grimu. Patys spektaklio personažai labai teatrališki, charakteriai ryškūr ir šaržuoti, kaip ir romane. Tačiau mažesnė distancija tarp žiūrovų ir aktorių, įprasto teatrinio sąlygiškumo nebuvimas savaime išprovokuoja kitokią aktorių buvimo erdvėje specifiką. Vaidyba tampa “dokumentiška”. Spektaklio forma – tarsi reportažas apie intelektualo mokslininko gyvenimą, kuris pasakojamas ir vaidinamas žiūrovų akivaizdoje. Pagrindinio herojaus brolis psichiatras Georgas mūsų spektaklyje yra tarsi pats autorius, savotiškas moderatorius, tyrėjas, tarpininkas tarp auditorijos ir istoriją “čia ir dabar” kuriančių personažų.

Petras Veslovas: Netradicinė erdvė kuriant personažą suteikia daugiau tikrumo, dokumentiškumo.

Sigitas Šidlauskas: “Vidinės” aktoriaus darbo užduotys (kaip vaidmens dramaturgijos, charakterio, personažų santykių dinamikos kūrimas) išlieka tokios pat, kaip ir įprastose repeticijose. Netradicinės erdvės pasirinkimas daugiau veikia išorinį vaidmens “piešinį”, nes vien jau ribotos techninės galimybės verčia būti lanksčius ir prisitaikyti. Kauno viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyrius, kuriame repetavome, tapo nebyliu, bet labai svarbiu kūrybinio proceso dalyviu. Nesugadintas pastatas su senoviniais foliantais ir prieškariniais sietynais – tokia tikra profesoriaus Kyno buveinė. Spektaklyje naudojame tik stalą ir kelias kėdes, daugiau nieko nereikia, bibliotekos atmosfera veikia, o žiūrovo vakaro įspūdžiai prasideda gerokai anksčiau nei spektaklis. Daugelis į biblioteką sugrįžta po ilgos pertraukos, kai kurie iš viso ateina pirmą kartą.

Netradicinė spektaklio erdvė keičia aktoriaus ir žiūrovo santykius. Kaip pasirinkta veiksmo vieta paveikė spektaklio suvokimą, ar galėtumėte apibūdinti žiūrovų reakcijas?

Aleksandras Rubinovas: Manęs niekada nebaugino netradicinės erdvės, kurios neabejotinai suaktyvina aktoriaus ir žiūrovo kontaktą. Kita vertus, dabar tiek daug įvairiausių projektų vyksta nestandartinėse aikštelėse, kad greitai vaidinimas teatro scenoje jau savaime bus novatoriškas ir drąsus.

Goda Piktytė: Mūsų nūdienos miestų gyvenime bibliotekos – nereikšmingos, “nemadingos”, lyg ir nebereikalingos. Man pačiai patiktų eiti žiūrėti spektaklį bibliotekoje, mat jos atmosfera, knygos, reti spaudiniai, lentynos, kopėčios – jau autentiška scenografija, kurioje susitinka knygų skaitytojai (aktoriai ir žiūrovai). Teatras šioje erdvėje kitoks: nėra butaforijos, prožektorių, kulisų, rampos, uždangos, režisieriaus padėjėjos. Buvo galima pasirinkti bet kurią netradicinę erdvę – gamyklą, garažą, požeminę perėją. Apskritai publika laia įvairi, tačiau mažai tikėtina, kad į šį spektaklį ateis atsitiktiniai žiūrovai. Manau, ad niekada nesilankęs bibliotekoje žmogus nesugalvos eiti ten žiūrėti spektaklio. Komercinio teatro pastatymo (rodomo klube ar restorane) žiūrovas vargu ar domėsis spektakliu bibliotekoje. Šis mūsų erdvės pasirinkimas – bandymas sukurti alternatyvą: suteikti galimybę dar kartą apsilankyti aplinkoje, kuri pati savaime reiškia daugiau negu vieno ar kito restorano interjeras. Suprantama, kad spektaklio bibliotekoje žiūrovas – skaitantis knygas, išsilavinęs žmogus, kuriam pati biblioteka kelia įvairias fantazijas, prisiminimus, kuris skiria senų spaudinių ir ką tik išleistos knygos kvapus. Spektaklis bibliotekos erdvėje susijęs ne tik su E. Canetti romano veiksmo vieta, bet ir su nostalgija intelekto prioritetui mūsų visuomenėje.

Petras Venslovas: Šiuo atveju išnyko siena tarp žiūrovo ir aktoriaus – buvo pokalbis apie kūrybos žmogų ir jį supančią aplinką.

Šis projektas jums – būtinybė ar ambicija?

Aleksandras Rubinovas: Šis projektas – dar viena meninė patirtis.

Goda Piktytė: Tai kūrybinis tyrimas pasirinkus ne specialiai teatrui kurtą literatūrą, ne teatro sceną. Galbūt ganėtinai ambicingas sumanymas statyti geriausių pasaulinės literatūros kūrinių. Dar studijų metu kartu su S. Šidlausku brandinome sumanymą vaidinti E. Canetti. Romanas “Apakimas” ir mūsų spektaklis “Apakimas” - atskiri kūriniai. Tai nėra tiksli romano inscenizacija. Romanas tapo pretekstu visiškai naujam kūriniui – spektakliui. Man įdomi literatūra, pagal kurią statomas spektaklis, nebūtinai turi būti dramaturgija. Proza leidžia žymiai daugiau traktuočių nei pjesė. Ši laisvė mane labai masina.

Liubomiras Laucevičius: Mano vaidmuo čia per mažas, kad taptų būtinybe ar ambicija.

Petras Venslovas: Ir būtinybė, ir ambicija.

Ačiū už pokalbį!

"Knygos bendrija" Jurgita Staniškytė,
Miesto IQ, lapkritis – gruodis, 46-47p.