„Ar einant į vaidinimą „10 indėniukų“, verta nusiteikti pramogai?

Ne, geriau nusiteikti tiesiog kultūringam spektakliui.

Ir susitikimui su žinomais aktoriais, kurie per tris valandas suvaidins ryškius, tikslius vaidmenis.

Iš tiesų retai gauni matyti tokią režisūro, aktorystės ir kostiumų dizaino harmoniją.

Aktorės Gražinos Balandytės Emilės Brent – viskuo bjauri senmergė teisuolė. Truputį panaši į graužikę.

Godos Piktytės Vera Kleitorn – puikių manierų sekretorė, idealiai surepetavusi malonios panelės kaukę, kuri byra, keičiantis situacijai.

Algimantos Masiulio generolas Makenzis – nurimęs, su viskuo susitaikęs buvęs karys.

Gintaro Adomaičio vaidinamas daktaras Armstrongas – ilgaplaukis pusprotis, kiekvienu žingsniu pasirengęs gintis bei slėpti savo praeitį, pritvinkusią alkoholio.

Sigito Raškio seras Lorensas Vorgreivas – aistringas teisininkas, pareigos žmogus, šviesiausias protas tarp visų, patekusių į salos spąstus.

Roberto Vaidoto Viljamas Bloras „iš Skotland Jardo“ – pusamžis vaikėzas, vis dar negalintis atsidžiaugti savo šaunumu ir seklio darbu. Spektaklio razina – juokingas kvailys.

Visiems „10 indėniukų“ veikėjams lemta prisiminti savo senus nusikaltimus, kurių jie nebuvo linkę laikyti nuskaltimais, ir laukti šiurpaus atpildo saloje, iš kurios nepaspruksi.“

„Spektaklio atmosfera atrodo išretinta, kiekvienas vaidmuo – tarsi solo numeris. Visi viską daro ne tik dorai, bet ir puikiai, bet niekas nesukimba. Šalta.

Taip, tai iš tiesų kultūringas spektaklis. Bet šiuo atveju kultūra yra kaip tiktai tai, nuo ko norisi griebtis pistoleto. Kad nors tiek pajustum tos detektyvo pramogos.“

Dešimt skirtingų ponų vaiskioje erdvėje, Rūta Oginskaitė
„Mūzų malūnas“, 2005.03.08. „Lietuvos Rytas“