Iš kokių žmonių susideda Goda

Biblioteka susideda iš knygų. Sodas susideda iš medžių, žmogus - iš žmonių. Panašiai kalba kaunietės aktorės Godos Piktytės herojė spektaklyje “Atsitiktinis žmogus”, tapusiame šių metų Lietuvos kamerinių spektaklių festivalio laureatu.

Nesunku pasakyti, iš ko susideda šis spektaklis. Pjesės autorė – prancūzų rašytoja Yazmina Reza, režisierius - Jonas Vaitkus, vaidina Arvydas Dapšys ir G.Piktytė. Teatras, kurio virtuvei priklauso šis spektaklis - “Mens publica” - įkurtas aktorių iniciatyva. Dabar jam atstovauja aktoriaus Viktoro Šinkariuko mokiniai, buvę kurso draugai, aktoriai Goda Piktytė ir Sigitas Šidlauskas. (Ar jis “susideda” ir iš V.Šinkariuko, vieno iš šio teatro įkūrėjų?).

Pastaruoju metu G.Piktytė vaidina Kauno valstybiniame dramos teatre, Kauno kameriniame teatre, teatro “Mens publica” spektakliuose, vadovauja dramos studijoms KTU gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universtitete, garsina filmus ir televizijos serialus. Gyvenimas jos teka nelyg upė. Viename krante - laisvė, sakys, kitame - atsakomybė, tarp jų – lygybės ženklas, bet laviruoti tarp krantų be galo įdomu.

Tėvai, seneliai, auklė

Goda užsimins, kad kuriant “Mens publica” spektaklius įdomus ne tik kūrybinis procesas, kuris šiek tiek kitoks nei repertuariniame teatre, bet ir proga kaskart sutikti naujų žmonių. Štai tie susitikimai ir atperka rūpesčius, problemas, pinigų trūkumą ir panašiai: “Jeigu ne jie, man tektų pakartoti šio spektaklio herojės Martos žodžius: kodėl troškimai tokie dideli, palyginus su tuo, kas įvyksta? Kodėl mes sugebam tiek daug trokšti ir tiek mažai patiriam?”.

Ko gero, sunkiausia būtų išvardyti, iš kokių žmonių “susideda” pati Goda. Pirma dėl to, kad jų turėtų būti be proto daug, antra, kai kuriuos dėl tam tikrų priežasčių reikėtų nutylėti, o tai nebūtų teisinga, trečia, iškiltų dilema, kaip elgtis atsitiktinių žmonių atžvilgiu. Aktorė čia linkusi apibendrinti: “Nenoriu suabsoliutinti, bet tam tikra prasme galima sakyti, kad žmonės, kurie tave supa, ir esi tu. Vaikystėje - tėvai, seneliai, auklė, dėdės, kiemo draugai. Atsitiktinių žmonių vaikystėje mažai arba visai nebūna. Ir apskritai tikriausiai jų nebūna, nes subrendęs žmogus gyvenimo bendrakeleivius renkasi pats. Gyvenimo atsitiktinumai dažniausiai tik tariami. Visi praeiname pro tuos pačius ženklus, tik skirtingai juos skaitome, pastebėjo garsus XX a. psichoterapeutas V.Franklis (Victor Frankl). Mano artimieji, draugai, kolegos, mokiniai, mėgstami rašytojai, dailininkai, mano sukurti personažai – tai ir yra tie žmonės, kurie sudaro mane”.

Aktorė tvirtina, kad kiekvieną darbą, kaip ir dieną, dera pradėti ne neigimu (“nieko iš to nebus”), o pozityviai, tikint ir savimi, ir sėkminga darbo baigtimi. “Kūrybiniai skersvėjai, be abejo, turi ir minusų, bet negalėčiau guostis, kad labai sunku, taip pat negalėčiau įsivaizduoti, kaip galima pradėti ką nors nuo “ne”? Na, o jeigu tau nepatinka aplinkybės, pirmiausia klausk savęs, ką tu darai, kad jos pasikeistų? Tik neperkelk atsakomybės kitam, neimk balinti savų plunksnų”.

Šanel ir Reza

Svetimame krašte vienas eina į žūklės krautuves, kitas - prie garsių dizainerių vitrinų, o Goda ieško knygynų. Kad ir kur būtų, jį radusi, prisirenka glėbį pjesių ir įsitaisiusi su kavos puodeliu skaitinėja jas pusdienį ar dar ilgiau. Taip atrado ir Y.Rezą Berklio universiteto (JAV) knygyne. Jai patiko pjesės “Atsitiktinis žmogus” struktūra: dviejų žmonių – atsitiktinių traukinio kupė keleivių – vidiniai monologai, tik finale susiliejantys į trumpą dialogą. Kritikai šią pjesę yra palyginę su brangia suknele, kuri pasižymi nepriekaištingu kirpimu ir santūria elegancija. “Man norėtųsi prie šio palyginimo pridurti – šios pjesės forma lyg maža juoda suknelė, išgarsinusi Koko Šanel (Coco Chanel). Ši suknelė savo laiku buvo revoliucinga ne įmantrumu, ne detalių gausa, bet jų nebuvimu. Y.Reza “Atsitiktinis žmogus” - tai modernus lengvas intelektualus teatras. Kaip yra pastebėjusi pati dramaturgė, publika, žiūrėdama pastatytas jos pjeses, juokiasi. Daug kas laiko jas komedijomis, o ji vadina jas tragedijomis - aišku, tai juokingos tragedijos, bet vis dėlto tragedijos”.

Nabokovas ir Gogolis

Mėgstanti knygas (mėgstamiausi rašytojai - V.Nabokovas, V.Gombrovičius, E.Kanetis (Elias Canetti), N.Gogolis), ieškojusi pjesių San Francisko, Niujorko universitetų bibliotekose, aktorė G.Piktytė su savo kolegomis sumanė vieną spektaklį įkurdinti tarp knygų, bibliotekoje. Jis yra sukurtas pagal žymaus austrų rašytojo E.Kanečio romaną “Apakimas”, pelniusį autoriui Nobelio premiją, ir jau buvo rodytas Vilniuje A.Mickevičiaus bei Kauno viešosiose bibliotekose.

Taigi geriausias mokytojas yra knyga? Šis klausimas Godą pralinksmins ir ji išklos istoriją apie vieną žmogų, kuris dažną lankymąsi teatre aiškinęs naudos ieškojimu: kad scenoje pamatytų įvairių keistų ir negerų dalykų, nuo kurių galėtų apsisaugoti savo kelyje. Surimtėjusi pridurs, kad, be abejo, ir knygos, ir sutikti žmonės yra mokytojai. Yra nemažai autoritetų, moterų ir vyrų, skirtingų kartų, įvairių profesijų, kuriuos ji labai vertinanti.

Mokytojas

O V.Šinkariukas? “Viktoras – mano mokytojas. Be abejo”, - atrems. Kaip gaila to, kad niekad nesužinosime, ką tokios jėgos talentas dar būtų galėjęs duoti... Tai sakys ne Goda, o ji nei pritardama, nei atmesdama prisimins “Atsitiktinį žmogų”: “Mano herojė šiame spektaklyje sako: mes visada kalbame apie kitus, nes juk patys esame sudaryti iš kitų”. Ar jai vis dar keblu apie buvusį vyrą kalbėti? “Kalbu su artimaisiais, bet ne su žurnalistais. Apie knygas štai kiek prikalbėjau. Va, apie šunis dar galiu pasakoti...” Kadaise per televiziją matytas jos augintinis airių seteris, vardu Tipas, pasirodo, jau praeitis. Jis krito nuo erkės ir metus pagedėjusi aktorė įsigijo kitą šunelį, jau nebe airių seterį, o Raselo terjerą. Šitas Tipas ne toks didelis, dėl to su juo šiek tiek mažiau problemų: keliaujant galima įkurdinti specialiame krepšyje ir užsimesti ant peties...

Atsitiktinis žmogus

Knygas mėgstanti moteris pati neketina jų dauginti, kaip dabar įprasta, bent kol kas. Gal kada po keliasdešimt metų, juokauja. Dabar, prisipažins, pati ir prašoma nerašytų savo gyvenimo istorijos, nes tai tapo populiaru, o jai pavyksta išgyventi išsilenkiant tiek skaitymo, tiek kino filmų madų: “Lietuvoje užplaukia vienos veislės šunų, vienos rūšies dekoratyvinių augalų soduose ir parkuose mada, o tu negali nusipirkti paprasto šermukšnio, kol galiausiai sutinki kokį dieduką ir tas sako: turiu šermukšnį, dešimt litų. Norėjau sode pasodinti šermukšnį. Pasodinau”.

Lengviausia pasakyti, iš ko susideda aktorės sodas: iš žolės, vaiskrūmių, obelų. Šermukšnio, kurį Goda pasodino vietoj nudžiūvusios slyvos. Inkilo, kurį įkėlė į seną obelį ir dar nespėjo pamatyti, ar jame apsigyveno sparnuočiai. Dar Goda norėtų alyvos, nūn nemadingos neskiepytos alyvos. Tos, kurias jai siūlo turguje, yra modifikuotos ir bekvapės.

Danutė ŠEPETYTĖ
Julius/Brigita 2010 m. gegužės 22 d.