Kauno kamerinis teatras, rugsėjo 16,17 d. pakvietęs į pirmąją naujojo sezono premjerą, intriguoja - mūsų dėmesiui juodoji dviejų dalių komedija „Be galo švelni žmogžudystė" pagal Ray´aus Bradbury´io apsakymus. Lyg mes žvilgsniu neperbėgtume per drastiškas dienraščių antraštes, lyg skusdami bulves negirdėtume kaip komercinių televizijų laidų vedėjai tarytum kokią kekšę tampo mirtį po ekraną, lyg nežinotume, kad „švelnus" ir „žmogžudystė" - šiurpi, paradoksali kaimynystė. Tačiau fantastas amerikietis R. Bradbury´is (g. 1920 m. rugpjūčio 22 d.), kurio knygų („451º Farenheito", „Marso kronikos", „„Pradžios pabaiga", „Sudie, vasara") dažnas turime savo bibliotekėlėse, teigia, kad fantastikoje įmanoma viskas. Su klasikais ginčytis nedera, bet einantieji į spektaklį pamatyti ufonautus, nusivils. Kas skaitė rašytojo knygų, žino, kad jis vengia, nors to lyg ir laukiame, smulkmeniškų ateivių bei naujųjų technologijų aprašymų, jam labiau rūpi egzistenciniai žmogaus būties klausimai, šnekant apie ateitį artimas pozityvus požiūris: „Begalybė - žmogaus kelias". Rašydamas dinamiškai, labai mėgdamas dialogus, sumaniai supindamas siaubo elementus ir ironiją, satyrą, negailėdamas gražių žodžių romantikai ir meilei, R. Bradbury´is nesunkiai užkariauja susvetimėjimo pridaužto skaitytojo dėmesį. Tikriausiai fantasto kūrybos savitumas ir paakino poetę bei dramaturgę Daivą Čepauskaitę parašyti pjesę „Be galo švelni žmogžudystė"

Kamerinei scenai pritaikytą kūrinį režisavo Stanislovas Rubinovas, scenografas -dailininkas Sergejus Bocullo, muziką pagal W. A. Mozartą parašė kompozitorius Giedrius Kuprevičius, choreografas - Dainius Bervingis. Pagrindinius Džošua Enderbio ir jo žmonos Mergytės vaidmenis sukūrė aktoriai Aleksandras Rubinovas ir Goda Piktytė. Dar dvi šeimynėlės: misteris ir misis Gouriai - aktoriai Egidijus Tamošiūnas ir Daiva Škelevaitė, Daglas ir Megė Spauldingai - aktoriai Gintautas Bejeris ir Asta Steponavičiūtė. Tarnaičių Lilos, Meri ir Keri vaidmenys atiteko Violetai Steponkutei, Simonai Bladženauskaitei ir Editai Niciūtei.

Vienas garsiausių Švedijos rašytojų Peras Olovas Enquistas romane „Blanša ir Marija" rašo: „Meilė gimsta tada, kai kas nors pasidalija savo tamsa su tuo, kurį myli. Negi tuo pat metu gimsta ir neapykanta?" Senyvai Enderbių šeimynėlei ne iki meilės, porelės pavytę smegenys ir nepaslankūs kūnai siekia vieno - nudaigoti gyvenimo džiaugsmų ir vargų bendrakeleivį. Neapykanta jau pilnametė... Neįprastas žaidimas, pasikėsinimai, kurių aukomis tampa niekuo dėti pašaliečiai: tarnaitė Megė, misteris Gouris, tarnaitės Meri ir Keri. Apie moteris sakoma, kad jos impulsyvesnės, labiau linkusios į kraštutinumus: jeigu myli - neatšaukiamai, jeigu neapkenčia - žūtbūtinai. Aktorė G. Piktytė gerai perpranta patręšusią Mergytę, sukuria natūraliai įtikinančią blogietę, o aktorius A. Rubinovas retsykiais dirbtinai, visai be reikalo forsuoja Džošua Enderbio vaidmenį, nes to nedarydamas įtikina nepalyginami geriau. Galima suprasti, kai per premjerą jaudinasi jaunasis G. Bejeris, neįprasta kada iš scenos gyvenimo kartais „išsprūsta" (išduoda balsai bei judesiai) XVIII a. perukais padabinti pagrindiniai veikėjai. Kol Enderbiai veik džiūgaudami bando nudaigoti vienas kitą, Gouriai nepailsdami triukšmingai ginčijasi, o jaunatviškai naiviems Spauldingams patinka viskas, net skurdas. Tuo metu tarnaitė Lila vaikšto po sceną lyg būtų debesėlis. Savitas aktorės V. Steponkutės vaidmuo, nors iki personažą numarinant taip ir nespėjau susigaudyti, kur link veda jos lyg ir vaikiškos deklamacijos. Aktorės A. Steponavičiūtės Megė erzina. Jeigu to siekiama specialiai banaliai, saldžiai, tai pavyko. Tarpsluoksnyje tarp senolių ir jaunimėlio riejasi Gouriai. Aktorius E. Tamošiūnas bando pasakyti savąjį žodį, tačiau žaibiškai atsiduria po misis Gouri padu. Aktorė D. Škelevaitė pjesėje lyg iš kito veikalo, tačiau anaiptol neatrodo prastai.

Scenografas S. Bocullo skirtingą gyvenimo patirtį turinčioms porelėms parinko drabužius, kurie atspindi Mozarto, galbūt Ibseno ir, kad ir kaip skambėtų iškiliai, lėlės Barbės šimtmečius, o scenos gilumoje stoviniuoja nupiešti nuogi vyras ir moteris, kurie, jeigu žiūrėtume ne juodąją komediją, galbūt asocijuotųsi su Albrechto Diurerio graviūra „Adomas ir Ieva". Gražiai prie spektaklio pritampa grakščiai žaismingos W. A. Mozarto melodijos, kurias šiuolaikiškai interpretuoja G. Kuprevičius. Choreografo D. Bervingio nuopelnams priskirkime mizanscenas, kuomet suderinama muzikos, aktorių kalbėjimo ir judesių ritmika.

Galop keletas žodžių apie visumą valdančią režisieriaus S. Rubinovo ranką. Nepasakytum, kad ji pavargo, tačiau kasmet (dažniausiai su tais pačiais aktoriais toje pačioje scenoje) pastatant po kelias pjeses, profesionalo gebėjimus, manyčiau, pradeda slopinti pavojingai ciksinti rutinos bombikė. Norėtųsi, kad „Be galo švelni žmogžudystė" būtų labiau išgryninta, mažiau perkrauta „tirštoka" režisūra, nes švelnumo link juk nebaksnojame pirštu, o įžūliai čiuopiant žmogžudystės nejautrą rizikuojama įsipjauti.

D. Čepauskaitės pjesė žada kovą, kovojant geidautinas nugalėtojas. „Be galo švelni žmogžudystė" skelbia lygiąsias. Kodėl? Sakoma, kalaviją pakėlęs, nuo kalavijo ir žūsi. Ką ir kalbėti, kada iš karto šmėžuoja du kalavijai...

Kovingosios lygiosios
Vidmantas Kiaušas, http://www.bernardinai.lt, 2010-09-20

Šit Kauno kamerinis teatras neseniai pakvietė į premjerą – juodąją komediją „Be galo švelni žmogžudystė“. Dramaturgė ir poetė Daiva Čepauskaitė, galima sakyti, tapo etatine šio teatro autore, rašančia būtent šiai scenai, ir tatai nėra peiktina – žinodama teatro galimybes, aktorių amplua bei jų ribas, ji gali atitinkamai sudėstyti dramaturginius akcentus, išvengdama pernelyg sudėtingų pasažų ir personažų įmantrybių.

Suklusti ir kiek sunerimti verčia vos ne įprasta norma ir kitose scenose tampantis reiškinys – autorystės klausimas. Klausimas gan subtilus, tačiau elementarus padorumas ir literatūrinė bei teatrinė tradicija reikalauja autorių, kurio veikalu naudojiesi, besąlygiškai minėti kaip pagrindinį, o nenukišti paraštėn, „už skliaustelių“, prisidengiant išganinguoju žodeliu „pagal“.

D. Čepauskaitė pristatoma kaip veikalo autorė, ir tik įsigilinęs susigaudai, kad ši pjesė sukurta „pagal Ray Bradbury“. Taigi pagal jo noveles ir apsakymus, neaišku, kuriuos, D. Čepauskaitė suraitė pjesę ir pasiskelbė (ar ją paskelbė) autore. Gal taip teatras nori išvengti tam tikrų autorinių teisių įsipareigojimų, bet tokiu atveju ir be draminio R. Bradbury varianto galima gyventi, ar ne? Pakanka pačiam skaityti to „mago, iš savo stebuklingos skrybėlės traukiančio nuostabias istorijas“ (taip pristatomas rašytojas programėlėje) kūrinius ir įsivaizduoti jų herojus. Manau, kad tendencija taip besąlygiškai skelbtis autoriumi sulesioto ir sudurstyto veikalo, surašant dialogo forma veikėjų pašnekesius, tikrai netoleruotina. Tikiu D. Čepauskaitės geromis intencijomis ir manau, kad autorė neapsižiūrėjo ar buvo suklaidinta. Juk turime daugybę pavyzdžių, kurie byloja apie jau seniai įtvirtintą etinę normą. Ypač skrupulingai jos laikėsi dramaturgas R. Samulevičius (prisiminkime jo inscenizaciją „Nebylys“, autorius, žinoma, buvo įrašytas Vaižgantas, o pats R. Samulevičius tik kukliai minimas). R. Kazlas „Palatos“ autorystę besąlygiškai paliko A. Čechovui, nors nemažai paklojo triūso, inscenizuodamas keletą šio klasiko apsakymų. J. Vaitkus, kažkada pritaikydamas scenai grandiozinį Č. Aitmatovo romaną „Golgota“, taip pat autorystės laurus paliko rašytojui. Tai tik keli pavyzdėliai, kurių pakanka, kad ateityje teatras (ir ne tik šis) tokių riktų nedarytų.

Taigi D. Čepauskaitės – R. Bradbery duetas scenoje. „Be galo švelni žmogžudystė“ – gan trumpa paradoksali novelė, gan raiškiai pasakojanti apie pasenusią sutuoktinių porą, kuri jau seniai išbarstė meilės, prieraišumo likučius ir vienas kitam spendžia rimtas mirties pinkles. D. Čepauskaitė papildė šį ribinių situacijų komedinį raizginį novele apie tikrąją meilę („Kas yra meilė? Tai yra... kai atpažįsti save...“) ir sudarė galimybę lyg pamatyti senių niurzglių mirtininkų porą jaunystėje, kupiną tikro polėkio, gaivaus jausmo ir idealizmo.

Tiesą sakant, iš pradžių atrodė, kad net pagal „didįjį magą“ suregztoje gan dirbtinėje kolizijoje aktoriai neturės ką veikti, tačiau jau po pirmųjų scenų, po pirmųjų „malonių“ Džošua Enderbio (Aleksandras Rubinovas) ir jo žmonos Mergytės (Goda Piktytė) pasišnekėjimų, nuomonė pasikeitė. Visų pirma nustebino abiejų aktorių itin taupiomis priemonėmis pasiektas personažų įtaigumas, tikslios charakteringos detalės ir nelauktas įsigilinimas į persenusių žmogystų vidinį pasaulį. Šie personažai ir juokingi, ir kartu kraupūs savo neišpasakyta neapykanta, jie gyvena vieninteliu noru pražudyti, ir viskas pajungta tik šiam tikslui.

A. Rubinovas kiekvienu savo nauju vaidmeniu rodo augantį meistriškumą, daugiabriaunį talentą. Persikūnijimo įtaigumas, manau, šį aktoriaus personažą kilsteli į aukštą profesionalų lygį. Žinoma, tas pats taikytina ir Godai Piktytei. Be jos gilaus ir visais atžvilgiais nepriekaištingai atliekamo vaidmens būtų daug sunkiau ir pačiam A. Rubinovui. Dabar scenoje matome stebėtinai pasikeitusią, neišpasakytai klastingą, visą savo mirties išradingumą puikiai slepiančias po padorumo ir malonios senutės kauke heroję. Tiksli mimika, eisena, tūpčiojimai, balso tembras – nepakartojami G. Piktytės atradimai, suteikiantys visam pastatymui ypatingos auros. Šis aktorių duetas – tikra atgaiva. Ypatingai profesionaliai ir subtiliai išspręsta finalinė mirties scena, kuri norom nenorom priverčia susimąstyti – kodėl? Kodėl tampame tokie žiaurūs, abejingi vienas kitam, kodėl ir kaip sugebame išbarstyti kilnius jausmus, kur dingsta jaunystės polėkis?

Juk jaunystė tokia žavi, visaapimanti Meilė neboja jokių nepriteklių ir nesėkmių. Jaunieji įsimylėjėliai Daglas Spauldingas (Gintautas Bejeris) ir Megė Spaulding (Asta Steponavičiūtė) – tai mūsų nusenusių, kerštingųjų herojų meilės istorijos pradžia. Abu jaunieji aktoriai gan sėkmingai susidoroja su jiems režisūros (Stanislovas Rubinovas) keliama užduotim – įtikinti žiūrovą, kad tikroji Meilė viską nugali. Aktoriai trykšte trykšta entuziazmu ir jausmų pertekliumi, natūralu, kad vėlesnė metamorfozė (nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis) būtų gan sunkiai paaiškinama, tad atsiranda dar viena pora, lyg vaizduojanti jausmų išblėsas ir nesibaigiančias rietenas. Egidijui Tamošiūnui ir Daivai Škelevaitei, vaidinantiems Gourių šeimynėlę, tenka gana nedėkinga užduotis. Juk nuolat tik triukšmingai bartis, priekaištauti ir demonstruoti vien tik nepakantą, žodžiu, būti scenoje vienplaniais veikėjais, yra nelengva. Aktoriai šiaip ne taip susidoroja su savo palyginti neišradinga ir banalia siužetine linija, o šit tarnaitei Lilai (Violeta Staponkutė) apskritai nepasisekė – pas žodžio magą R. Bredbury jai daugiau vietos neatsirado, o D. Čepauskaitė dėmesio pagailėjo, tad V. Staponkutė pirmoje dalyje, pritrūkusi teksto, beprasmiškai dūlinėja ir kažką progiesmiu deklamuoja, ačiū ir už tai, tačiau nenustembi, kai ji gan greitai tampa eilinės klastingų senukų mirties kilpos auka. Visą veiksmą pagyvina išradingosios ir lanksčiosios tarnaitės Meri ir Keri (Simona Bladženauskaitė ir Edita Niciūtė), nors kartais susidaro įspūdis, kad jos labiau skiriamos viso spektaklio „ištempimui“, pailginimui ar šiaip egzotikai. Tačiau bendras pastatymo lygis pakankamai aukštas ir vertas pagyros, ypatingai S. Rubinovo ir G. Piktytės duetas.

Žvilgsnis į kauno mažųjų teatrų scenas: ir polėkis, ir sąstingis
Gediminas Jankus, "Nemunas", 2011 01 13, Nr.2